P. O. Box 1039, LT - 01004 Vilnius, Lietuva. El. paštas: grandsecretary@grandlodge.lt
     
LAISVIEJI MŪRININKAI LIETUVOJE

XVIII a. antra pusė – XXI a. pradžia

XVIII a. antroje pusėje Europoje sparčiai plintant laisvosios mūrininkijos idėjoms ir pačiam judėjimui, atgarsio ir pripažinimo jos susilaukė ir Lietuvoje. Lietuviškoji aristokratija, aukščiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnai buvo glaudžiai susiję su Vakarų Europos kultūra, sėmėsi iš jos idėjų, siuntė savo vaikus mokytis į Vakarų Europos universitetus. Lenkijos ir Lietuvos Abiejų tautų Respublikai vadovavusi diduomenė, karaliaus ir didžiojo kunigaikščio dvaras greit perimdavo ne tik  mokslo ir meno naujausias idėjas, bet ir visuomeninių judėjimų madas iš Vakarų. Prie tokių madingų, pažangias idėjas generuojančių  judėjimų XVIII amžiuje priskirtina ir masonybė.

Chronologiškai Lietuvos laisvųjų mūrininkų veiklą būtų galima išskirti į tris visiškai skirtingus savo pobūdžiu laikotarpius:

1. XVIII a. antra pusė – XIX a. pradžia (1776–1822 m),

2. XX a. pirma pusė (1910–1940 m) ir

3. XX a. pabaiga – XXI a. pradžia.

Visi jie susiję su Lietuvos valstybės atstatymu arba jos stiprinimu. Kai Lietuvos valstybingumui iškildavo pavojus, laisviesiems mūrininkams Lietuvoje taip pat iškildavo egzistencijos klausimas. Netekus valstybingumo, Lietuvos laisvieji mūrininkai taip pat netekdavo galimybės toliau veikti savo šalyje, nes jų veikla yra galima  tik tokioje valstybėje, kur gerbiamos  žmogaus teisės, jo laisvas pasirinkimas, pakantumas kitokiai nuomonei. Tolerancija yra neatskiriamas tikrųjų laisvųjų mūrininkų bruožas, kuris puoselėjamas tik demokratines vertybes pripažįstančioje visuomenėje.

Atskirai paminėti reiktų kiek kitokį raidos kelią nuėjusias Klaipėdos krašto ir, apskritai, Mažosios Lietuvos (tuometinės Prūsijos) laisvųjų mūrininkų ložes, kurios veikė vadovaujant Berlyno Didžiajai ložei, t.y. priklausė Vokietijos ložių sąjungai. Šios ložės, skirtingai nuo kitų Lietuvoje veikusių ložių, nepatyrusios represijų ir persekiojimų, egzistavo ilgiausiai: nuo XVIII a. antros pusės iki XX a. vidurio.

Mažosios Lietuvos laisvieji mūrininkai

Pirmoji Klaipėdos krašte – Klaipėdoje, ir apskritai, dabartinėje Lietuvos teritorijoje  1776 metų vasario 23 d., gavusi konstituciją iš Berlyno Didžiosios ložės „Po trimis gaubliais“ (Zu den drei Weltkugeln), buvo įkurta ložė „Memfis“ (Memphis). Jos nariai steigėjai buvo: pirklys ir pramonininkas Johanas Simpsonas (pirmasis ložės Sosto meistras), jo pusbrolis Liudvikas Simpsonas, pastarojo svainis Kristijonas Reifenbachas, dvarininkas fon Mirbachas, viceburmistras Hofmanas, anglų prekybos konsulas Byres, pirklys Karketelis. Susikūrusios ložės darbai vyko pirklio Bovloro namuose; vėliau pirkliui Švarchofui dovanojus žemės sklypą Liepų alėjoje, buvo pastatytas namas ložės susirinkimams. „Memfio“ ložės, kaip ir kitų ložių Mažojoje Lietuvoje, priklausiusių Vokietijos ložių sąjungai, darbai vyko vokiečių kalba, o jos veikla, besiremianti humanistinių, švietėjiškų nuostatų sklaida siekė asmens tobulėjimo, ugdė dvasines ir protines galias. Klaipėdos laisvieji mūrininkai rūpinosi ne tik savo narių dorovės ugdymu, savitarpio pagalba, labdara, bet aktyviai dalyvavo ir miesto kultūriniame gyvenime: organizuodavo koncertus, šokius, spektaklius, įvairias pramogas ir renginius. 1923 m Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, masonų ložės Klaipėdoje nevaržomos veikė ir toliau iki jų uždarymo 1935 m liepos mėn., kai nacių Vokietijoje buvo uždraustos visos laisvųjų mūrininkų ložės. Nors Klaipėdos kraštas ir priklausė Lietuvai, tačiau nacių poveikis vietinei vokiečių bendruomenei buvo toks stiprus, kad ložės čia taip pat buvo uždarytos.

Taip pat Klaipėdoje 1903 m rugsėjo 14 d. buvo įsteigta Škotiškojo ritualo ložė „Aurora išminties šventykloje“ (Aurora zum Tempel der Weisheit). Kurį laiką (1789–1805 m.) Klaipėdoje veikė ložė „Irenė“ (Irene) perkelta iš Liepojos. Rusijos valdžiai uždraudus laisvųjų mūrininkų veiklą Rusijos imperijoje, Liepojos masonai į ritualinius darbus važinėdavo pas savo bendraminčius į Klaipėdą, o vėliau čia perkėlė savo ložę. Po kurio laiko, 1824 m ložė „Irenė“ buvo perkelta ir įsteigta Tilžėje, kurioje jau nuo 1799 m veikė ložė „Luiza nuoširdžioms širdims“ (Louise zum aufrichtigen Herzen). Tilžėje be šių dviejų ložių kurį laiką veikė ir dvi Škotiškojo ritualo ložės.

Liudvikas Rėza ir kiti lietuviai vokiškose ložėse
 
Mažojoje Lietuvoje, be jau minėtų ložių Klaipėdoje ir Tilžėje, „karališkasis menas“ buvo skleidžiamas ir Karaliaučiuje, Gumbinėje bei Įsrutyje. Karaliaučius buvo didžiausias laisvųjų mūrininkų raiškos centras Mažojoje Lietuvoje, kuriame pirmoji ložė įsikūrė jau 1746 m. Per beveik dviejų šimtų metų judėjimo veiklos laikotarpį, įvairiu metu, mieste veikė dvylika skirtingų ložių. Įdomu pažymėti, kad seniausios Karaliaučiaus ložės „Po trimis karūnomis“ (Zu den drei Kronen) nariu nuo 1806 m, o 1816–1819 m šios ložės oratoriumi buvo teologas ir lietuvybės puoselėtojas Liudvikas Rėza. Įsrutyje 1781 m spalio 20 d įkurta veikė ložė „Po Prūsijos ereliu“ (Zum preußischen Adler), o Gumbinėje nuo 1809 m spalio 20 d humanistines idėjas propagavo ložė „Po auksine lyra“ (Zur goldenen Leyer).

 Tiek Klaipėdos krašto, tiek ir visos Mažosios Lietuvos ložes didžia dalimi sudarė vokiškosios bendruomenės nariai, nors šio krašto laisvieji mūrininkai palaikė gan artimus, broliškus ryšius su Lietuvos, ypač Žemaitijos bajorais laisvaisiais mūrininkais. Šie ryšiai istoriografijoje nėra plačiau aptarti ir analizuoti, tačiau apie abipusį bendradarbiavimą leistų teigti ir tai, kad minėtos Tilžės ložės „Luiza nuoširdžioms širdims“ meistrai Anupras Liutkevičius, Antanas Micevičius, Ignotas Mikuckis, Juozapas Galkontas 1817 m tapo Raseiniuose kuriamos „Palemono“ ložės nariais steigėjais, o pastarosios ložės garbės nariais buvo penki Tilžės ložės broliai.

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laisvieji mūrininkai
 
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje laisvųjų mūrininkų judėjimo pradžia buvo glaudžiai susijusi su jo raida visoje tuometinėje Abiejų Tautų Respublikoje. Pirmieji LDK laisvieji mūrininkai, išimtinai aristokratijos atstovai (Radvilos, Oginskiai, Sapiegos) į laisvųjų mūrininkų gretas įsijungė Varšuvoje apie XVIII a. vidurį. Masonų judėjimas Lietuvoje ir Lenkijoje ėmė plisti valdant Abiejų tautų Respubliką vokiečių Saksų dinastijai. Kaip pastebi to meto tyrinėtojai, dėl įtakos Lenkijos ir Lietuvos Respublikoje varžėsi Prancūzija ir Vokietija. Matyt, neatsitiktinai iš pradžių oficiali kalba ložėse buvo vokiečių arba prancūzų, kurias vėliau pakeitė lenkų. Pirmieji žinomi masonai Lietuvoje buvo Ignas Oginskis, Jurgis Vielhorskis, Karolis Radvila.

Karolis Stanislovas Radvila buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo maršalka (pirmininkas) bei Vilniaus vaivada, vienas iš Baro konfederacijos vadų. Baro konfederacija siekė nusikratyti Rusijos įtakos Lietuvoje, bet , deja, nesėkmingai. Karolio Stanislovo Radvilos vadovaujami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariniai daliniai 1769 m prie Nesvyžiaus patyrė skaudų pralaimėjimą nuo žymiai pranašesnės rusų kariuomenės. Visa Baro konfederacijos vadovybė buvo priversta bėgti į Prūsiją. K. S. Radvila iš ten pasitraukė į Vengriją ir čia 1769 m organizavo masonų ložę tarp politinių pabėgėlių.

Visą 1776–1822 m laisvosios mūrininkijos sklaidą Lietuvoje būtų galima išskirti į du veiklos etapus: 1776–1789 m ir 1812–1822 m.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmoji laisvųjų mūrininkų organizacija buvo 1776 m lapkričio 18 d. Vilniuje įkurta „Šv. Karolio riterių“ (Chévaliers de St. Charles) komandorija, kuriai vadovauti ėmėsi Motiejus Žinevas. 1778 m kovo 19 d. vietoj jos susikūrė „Gerojo ganytojo“ (Bon Pasteur) ložė, kurios Sosto meistru tapo vienas aktyviausių XVIII a. laisvosios mūrininkijos šviesos skleidėjų LDK, minėtasis Motiejus Žinevas. Artimiausius šešerius metus Lietuvoje, neatsiejamai nuo Lenkijos, vyko laisvųjų mūrininkų struktūrinis organizavimasis, veiklos principų ruošimas, vienijimasis ir plėtra, kuriuos vainikavo 1784 m vasario 27 d. savarankiškos „Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiųjų Rytų“ ložės įkūrimas Varšuvoje ir Konstitucijos patvirtinimas. Ši Konstitucija parengta remiantis Anglijos Didžiosios ložės „Andersono konstitucija“ pasižymėjo aiškiai išreikštu demokratiniu atstovavimo principu. Ložėms buvo suteiktas visiškas savarankiškumas ir laisvė vidinėje savo veikloje, Didžiąją ložę sudarė ložių skiriami atstovai ir pan.

Per šį organizavimosi laikotarpį, gausėjant brolijai bei plečiantis jos veiklai, Vilniuje be jau minėtos „Gerojo ganytojo“ ložės 1780 m lapkričio 17 d. susikūrė „Išminties šventovės“ (Temple de la Sagesse, zum Tempel der Weisheit) ložė, vadovaujama Sosto meistro Dominyko Pšezdzeckio ir „Uoliojo lietuvio“ (Lithuaniens Zélés) ložė, vadovaujama Sosto meistro Motiejaus Žynievo. „Gerojo ganytojo“ ložės Sosto meistru tapo Antanas Godinas. Susikūrus trims ložėms Lietuvoje atsirado galimybė įsteigti Provincijos Didžiąją ložę, t.y. ložę, federaciniu principu jungiančią visas LDK teritorijoje dirbančias ložes su teise steigti naujas ložes. 1781 m gruodžio 27 d. Vilniuje tokia ložė, pavadinta „Tobulosios vienybės“ (Union Parfaite de Lithuanie) vardu ir buvo įsteigta. Pirmuoju Provincijos Didžiuoju meistru buvo Varšuvos paskirtas LDK didysis etmonas Mykolas Oginskis. Pasinaudodama naujų ložių steigimo teise ir siekdama išplėsti laisvosios mūrininkijos judėjimą LDK teritorijoje Provincijos Didžioji ložė 1781 m pirmoje pusėje Gardine įsteigė ložę „Laimingas išlaisvinimas“ (lheureuse Delivrance), kurios Sosto meistru tapo Liudvikas Gutakovskis, o jau po Konstitucijos priėmimo, 1784 m liepos 30 d. tokiu pat „Laimingo išlaisvinimo“ pavadinimu pradėjo dirbti ložė Nesvyžiuje.

Šiame pirmajame laisvosios mūrininkijos sklaidos etape (1776–1789) LDK teritorijoje vadovaujant Provincijos Didžiajai ložei buvo įkurtos ir veikė penkios ložės. Trys Vilniaus ložės buvo subūrusios apie 120 narių, reprezentavusių  aristokratijos ir viduriniosios bajorijos, kiek mažiau inteligentijos ir turtingų miestiečių sluoksnius. Dauguma jų buvo kariškiai, LDK pareigūnai, dalis užsieniečių. Įdomu pastebėti, kad laisvųjų mūrininkų tarpe tuo metu buvo ir nemažai dvasininkų: kanauninkai Nikodemas Puzyna, Ignacas Hovaldas, prelatas Mykolas Dluskis ir kiti.

Gausiausios ir įtakingiausios Vilniaus ložės „Gerasis ganytojas“ susirinkimai vykdavo M Žinevo namuose. Mayt, ir kitos Vilniaus ložės savo ritualus atlikdavo čia įsikūrusioje šventovėje. 1780 m Dominykas Pšezdzeckis dovanojo ložei namus Vilniuje, už ką buvo pakeltas į meistrus. Namus ketinta rekonstruoti, tačiau netrukus ložės darbai buvo sustabdyti, tad veikiausiai ložė nepasinaudojo šia galimybe. XVIII a. Lietuvos, kaip ir kai kurių kitų šalių, laisvųjų mūrininkų susirinkimai ložėse vyko prancūzų kalba pagal vienodą ritualą, tik XIX a. pradžioje atsikūrus judėjimui, Lietuvos ložėse darbai vyko lenkų kalba, išskyrus Vilniaus „Gerojo ganytojo“ (Zum Guten Hirten) ložę, kurios branduolį sudarė miesto vokiečių bendruomenės nariai: pirkliai, amatininkai, profesūra. Čia  ložių susirinkimai vyko vokiečių kalba. O XIX a. pradžioje, kai Lietuva jau buvo prijungta prie Rusijos, Vilniuje įsteigtoje „Slavų erelio“ (Славянский орёл) ložėje, kurioje didžiuma buvo vietinės rusų administracijos valdininkai bei rusų kariškiai, darbai vyko rusų kalba.

Lietuvoje ir Lenkijoje XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje laisvųjų mūrininkų ritualas buvo atliekamas pagal tuo metu populiarią Europoje masoniškąja „Wilhelmsbado“ arba „pataisytojo škotiškojo“ ritualo sistemą, kurią sudarė septyni laisvosios mūrininkijos laipsniai. Pirmų trijų tradicinės angliškosios sistemos laipsnių broliai (mokinys, pameistrys ir meistras) sudarė Šv. Jono arba simbolinę ložę. Aukštesniųjų – ketvirtojo (Išrinktasis riteris) ir penktojo (Škotiškasis riteris) laipsnių broliai sudarė žemesniąją škotiškąją kapitulą, o šeštojo (Rytų riteris) ir septintojo (Rožės ir kryžiaus riteris) laipsnių broliai sudarė aukštesniąją škotiškąją kapitulą.

1784 m. Varšuvoje jau veikė Aukščiausiosios Škotiškojo ritualo kapitulos ložė, tuo tarpu XVIII a. antroje pusėje apie Lietuvos aukštesniųjų laipsnių ložių egzistavimą žinių nėra. Nepaisant to, ne vienas Lietuvos masonas (Motiejus Žynievas, Dominykas Pšezdzeckis, Antanas Godinas, Juozapas Hurko, Valentinas Goreckis, Mikalojus Regnieras, Laurynas Gucevičius, Stanislovas Soltanas ir kt.) tuo metu turėjo ir aukštesniuosius laipsnius. Dauguma  juos įgijo Lenkijoje. Vilniuje tik XIX a. pradžioje atsikūrus laisvajai mūrininkijai buvo įkurtos ir aukštesniųjų laipsnių ložės. 1814 m Vilniuje įsteigta žemesnioji škotiškoji kapitula „Dorybės sergėtojai“ (Czciciele Cnoty), dirbusi ketvirtame ir penktame laipsniuose, o 1817 m gruodžio 22 d. buvo įkurta aukštesnioji kapitula „Vainikuotoji tvirtybė“ (Stałość Uwieńczona) dirbanti šeštame ir septintame laipsniuose.

Moterų ložė

1781 m Lietuvos Provincijos Didžiosios ložės sąrašuose minima ir moterų ložė „Tobuloji ištikimybė“ (de la Fidelité Parfaite), kurios Didžiąja meistre buvo baronienė Fersen. Ložės narėmis buvo žymių giminių – Radvilų, Pšezdzeckių, Soltanų, Moravskių ir kitų šeimų atstovės. Šis sąrašas – vienintelis dokumentas liudijantis moterų ložės egzistavimą Vilniuje, todėl ką nors plačiau apie ją pasakyti yra sudėtinga. Matyt, ši ložė buvo įkurta sekant Varšuvos pavyzdžiu, kur jau nuo 1776 m veikė kelios moterų ložės, o 1783 m buvo patvirtintas adopcinių (taip XVIII a. buvo vadinamos moterų ložės) ložių statutas. Moterų ložės nėra kažkas neįprasto to meto Europoje: XVIII a. laisvoji mūrininkija išgyveno ieškojimų periodą, o jos sistemos dar nebuvo nusistovėjusios – keitėsi ir įvairavo, įgaudamos vienokią ar kitokią formą. Bandymas realizuoti pilietinės vienybės ir lygybės idėją skatino formuotis moterų ložėms, kurios išplito dalyje Europoje, o taip pat JAV. XIX a. galutinai susiformavo ir pats moterų laisvosios mūrininkijos judėjimas. Žinoma, moterų ložės neatitiko teisėtų ir pripažintų ložių principų, kuriuos nustatė Anglijos Didžioji Ložė. Moterų ložės nebuvo pripažįstamos reguliariomis. Tačiau jos buvo toleruojamos ir su jomis buvo bendradarbiaujama, ypač ten, kur buvo juntama Prancūzijos Didžiosios ložės įtaka, Lenkijoje, Rusijoje ir kitur.

 Šiandieniniame pasaulyje taip pat veikia moterų ložės Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, Nyderlanduose ir kitose šalyse. Kai kur veikia net mišrios moterų ir vyrų ložės. Žinoma, jos nepripažintos reguliariomis.

Laisvieji mūrininkai kovoje už valstybingumo išlaikymą ir demokratinius pertvarkymus

 1788 m. prasidėjęs Ketverių metų seimas į politinių debatų, valstybės reformų kūrimą įtraukė ir didelę dalį Lietuvos ir Lenkijos brolijos. Pažymėtina, kad šio seimo kadencijos metu visi žymūs jo vadai buvo masonai ir aktyviai reiškėsi kaip patriotai, priešinęsi Rusijos kišimuisi į šalies vidaus reikalus. Neabejotina ir jų įtaka rengiant 1791 m gegužės 3 d. Konstituciją. Laisvieji mūrininkai dalyvavo ir rėmė  1794 m Tado Kosciuškos sukilimą. Todėl rusams jį numalšinus, laisvieji mūrininkai susilaukė keršto: ložės buvo uždaromos, o jie patys persekiojami.1794 m savo veiklą buvo priversti  nutraukti ir Lenkijos Karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didieji Rytai.

 Po paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m  masoniškų organizacijų veikla buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse buvo oficialiai uždrausta: Austrijai atitekusiose žemėse – 1795 m, Rusijai atitekusiose žemėse – 1797 m. Laisvųjų mūrininkų ložės veikė tik žemėse, atitekusiose Prūsijai, tačiau jos buvo pavaldžios Berlyno Didiesiems Rytams.

 Tinkamos politinės sąlygos atgimti laisvųjų mūrininkų judėjimui susiklostė tik pergalingai per Europą žygiuojant Napoleono armijai, kai 1807 m. Rusijos ir Prancūzijos sutartimi buvo įkurta Varšuvos kunigaikštystė – vasalinė Prancūzijos valstybė. 1810 m kovo 22 d. Varšuvoje susikūrė Didieji Tautiniai Rytai apjungę šešias Varšuvos ir Krokuvos ložes bei palaikę glaudžius santykius su Prancūzijos Didžiaisiais Rytais. Vilniuje tik 1812 m lapkričio 30 d. iš Varšuvos gavus „renovacijos Konstituciją“ buvo atkurta „Uoliojo lietuvio“ (Gorliwy Litwin) ložė. Ji subūrė  Vilniuje likusius senuosius Lietuvos laisvuosius mūrininkus (1813 m buvo 24 nariai). Jos Sosto meistru tapo Valentinas Goreckis. Tačiau tolimesnę laisvųjų mūrininkų veiklą pristabdė pasikeitusios politinės aplinkybės: Napoleono armijos sutriuškinimas ir Rusijos pergalė, Varšuvos kunigaikštystės žlugimas – visa tai lėmė, kad 1813 m pradžioje Didieji Tautiniai Rytai Varšuvoje buvo uždaryti. Įdomu pažymėti, kad Vilniaus masonai, kurių idėjinis lyderis buvo prelatas Mykolas Dluskis, šiomis aplinkybėmis kreipėsi į Peterburgo Direktorinę „Vladimiras tvarkai“ (Владимир к порядку) ložę, bandydami išsiaiškinti Rusijos valdžios požiūrį į laisvųjų mūrininkų judėjimą (Rusijoje šis judėjimas buvo griežtai kontroliuojamas ir pavaldus carinei valdžiai) bei galimybes veikti Rusijos ložių sąjungoje. Šios derybos neatnešė siekiamų rezultatų ir 1813 m birželio 22 d. „Uoliojo lietuvio“ ložė sustabdė savo veiklą.

 Ložių veikla Rusijos imperijoje

 Kokybiškai naujas laisvosios mūrininkijos etapas prasidėjo tik po 1815 m. Vienos kongreso, kai caras Aleksandras I, demonstruodamas liberalias ir demokratiškas pažiūras, įkūrė autonominę ir unijiniais ryšiais su Rusija susijusią Lenkijos Karalystę bei suteikė Lenkijos visuomenei vilčių atgauti nepriklausomybę iki padalijimų egzistavusioje teritorijoje. Aleksandras I, siekdamas kontroliuoti laisvosios mūrininkijos judėjimą, nesipriešino Lenkijos masonerijos atsikūrimui. Lietuvos, patekusios į Rusijos imperijos sudėtį, padėtis tapo keblesnė. Todėl lietuviams siekiant nepriklausomybės, jų dėmesys ir viltys nukrypo į Lenkiją.

 Carui Aleksandrui I „uždegus žalią šviesą“ laisvajai mūrininkijai, ši sparčiai ėmė plisti tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, atkurdama XVIII a. gale gyvavusią struktūrą bei ją plėtodama. Atgaivintos senosios Lietuvos Provincijos Didžiosios ložės pavaldume buvusios ložės. Vilniuje 1816 m pavasarį, vadovaujant Sosto meistrui Mykolui Dluskiui darbus atnaujino „Uolusis lietuvis“. 1817 m vasario 8 d. savo darbus pradėjo dabar jau vokiška „Gerojo ganytojo“ ložė su Sosto meistru Ernestu Gotfrydu Grodeku priešakyje. 1816 m jau dirbo ir Nesvyžiaus „Laimingo išlaisvinimo“ (Szczęśliwe Oswobodzenie) ložė, kuri savo darbus taip pat buvo trumpam atnaujinusi prancūzmetyje: 1810–1812 metais. Jos Sosto meistras buvo Karolis Moravskis. 1816 m gale buvo atgaivinta ir Lietuvos Provincijos Didžioji ložė „Tobuloji vienybė“ (Doskonała Jedność) .

 1816–1820 m laikotarpyje aktyviai buvo kuriamos ir naujos ložės: Vilniuje „Sokrato mokykla“ (Szkoła Sokratesa) ir „Slavų erelis“ (Славянский Орёл); Raseiniuose „Palemonas“ (Palemon); Minske „Šiaurės fakelas“ (Pochodnia Północna); Naugarduke „Deivės Cereros“ (Bogini Ceres), 1817 m pervadintos į „Vienybės mazgas“ (Węzel Jedności); Gardine „Žmonijos bičiuliai“ (Przyjaciele Ludzkości); Slucke „Vladislovas Jogaila“ (Władysław Jagiełło). Buvo svarstomos galimybės įkurti ložes Kėdainiuose, Biržuose, Slonime, tačiau realiausiai prie ložės įkūrimo priartėta Ukmergėje, kur buvo numatytas ložės pavadinimas – „Dorovės triumfas“ (Triumf Cnoty) bei tuo tikslu „Uoliojo lietuvio“ ložėje 1821 m balandžio 28 d. į meistrus buvo pakelti Petras Pomarnackis, Karolis Moravskis ir Stanislovas Svieržbienskis, kaip būsimi ložės nariai steigėjai. Deja, pasikeitusi ir net tapusi reakcinga caro Aleksandro I politika nutraukė šią veiklą.

 XIX a. I ketvirtyje atsikūrusios Lietuvos laisvųjų mūrininkų ložės vienijo apie 700 jos narių, o Lietuvos Didžioji Provincijos ložė vienijo 12 ložių. 1816–1819 metai tyrinėtojų dažnai vadinami „masonų aukso amžiumi“.

 Lietuvos laisvųjų mūrininkų principai buvo tokie patys kaip ir viso judėjimo Vakarų Europoje. Propaguodami humanistines nuostatas – žmonių laisvę ir lygybę, asmenybės tobulėjimą, tautų brolystę, religinę toleranciją, artimo meilę bei labdarybę, Lietuvos masonai ypač aktyviai pasisakė už baudžiavos panaikinimą. Vadovaujami aktyvaus Vilniaus bajorų vado Mykolo Riomerio garsiajame 1817 metų bajorų seimelyje Vilniuje jie paskelbė pritariantys baudžiavos panaikinimui. Rusijos dvarininkai tam smarkiai priešinosi. Rusijos imperijoje baudžiava buvo panaikinta tik 1861 metais. Iš 56 Vilniaus bajorų seimelio narių 27 buvo masonai.

To meto laisvieji mūrininkai atliko ir svarbų visuomeninį bei kultūrinį vaidmenį: rūpinosi ir rėmė švietimą, skyrė lėšas mokslui bei menui, užsiėmė labdara, rėmė neturtingus, gabius studentus, našlaičius bei patys kūrė socialines programas. Tai buvo elitinė organizacija, subūrusi įvairių sluoksnių žmones. Ložių nariais buvo žymūs to meto visuomenės ir kultūros atstovai, menininkai, mokslininkai, Vilniaus universiteto profesūra: Laurynas Gucevičius, Jonas Rustemas, Jonas Damelis, Gotfrydas Ernestas Grodekas, Simonas Žukovskis, Mykolas Mianovskis, Jokūbas Šimkevičius, Jeronimas Stroinovskis, Kazimieras Kontrimas, Jonas Fridrichas Volfgangas, Mykolas Riomeris, Mykolas Oginskis, Liudvikas Pliateris ir eilė kitų. Būtent Vilniaus universiteto profesūros priklausymas masonų ložėms įtakojo Šubravcų, Filomatų, Filaretų, Spindulingųjų, nelegalių ir opozicinių caro valdžiai studentų draugijų atsiradimą universitetinėje aplinkoje.

Jokūbo Šimkevičiaus reforma
 
Išskirtinis ir vertas dėmesio paminėti faktas – bandymas reformuoti laisvųjų mūrininkų judėjimą Lietuvoje. 1818 m. kovo 16 d. „Uoliojo lietuvio“ ložės narys, universiteto medicinos profesorius bei Šubravcų draugijos įkūrėjas ir vadovas Jokūbas Šimkevičius ložės susirinkime pateikė laisvosios mūrininkijos reformos projektą, kurį parengė dalis Vilniaus universiteto profesūros. Šis projektas kritikavo esamą masonerijos būklę ir siūlė atsisakant konspiracijos, ritualų, masoniškų laipsnių, paslapčių ir priesaikos, ložių veiklą nukreipti į socialinių problemų sprendimą bei visuomenės švietimą ir mokslo vystymą, padarant ją atvirą ir prieinamą visuomenei, o tuo pačiu, be abejo, ir valdžiai. Iš esmės, reforma, galime teigti, išreiškė ne tiek tam tikrą požiūrį į laisvosios mūrininkijos raidą ar bandymą ją refomuoti, kiek daugiau svarstymus – kokiais būdais, nepakenkiant tiek pačiam judėjimui, tiek ir visai visuomenei, siekti visuomenės pokyčių ir nepriklausomybės atkūrimo. Reforma atspindėjo nuosaikiosios bajorijos lūkesčius, ne kuriant slaptas patriotines išsivaduojamąsias organizacijas, o laipsniškai, keičiant visuomenės savimonę ir reformuojant pačią valstybę, realizuoti nepriklausomybės siekius. Tuo pačiu ši reforma turėjo tapti tarsi žaibolaidžiu besikeičiančiai carinės administracijos politikai. Tačiau kaip tik tuo metu iš esmės kito caro Aleksandro I požiūris į laisvųjų mūrininkų judėjimą, kurio nepavyko paversti sau paklusnia organizacija. Laisvųjų mūrininkų judėjimas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje net radikalizavosi. Ėmė kurtis masonų organizacinę struktūrą perėmusios ir didelėje jų įtakoje esančios slaptos draugijos siekiančios atkurti Abiejų Tautų Respubliką: Tautinė masonų organizacija, Patriotinė draugija, Laisvųjų lenkų sąjunga „Tamplieriai“, „Dalgininkai“ ir kt.

 Be abejo, kad šis siūlymas įgyvendinti reformą buvo neigiamai sutiktas tiek tradicinės laisvosios mūrininkijos šalininkų, tiek patriotiškai nusiteikusių masonų. Todėl Jokūbas Šimkevičius su savo šalininkais tais pačiais metais profesoriaus Leono Borovskio bute įkūrė „Reformuoto Uoliojo lietuvio“ (Gorliwy Litwin reformacyjny) ložę, vadovaujamą profesoriaus Mykolo Mianovskio. Šis naujai užgimęs judėjimas nesusilaukė itin priešiško požiūrio tiek iš Lietuvos Provincijos Didžiosios ložės, tiek iš Didžiųjų Tautinių Rytų. Anaiptol, buvo bandoma užmegzti tarpusavio santykius, ieškoma tarpusavio sąlyčio taškų. Sudaryta abipusė (tradicinių masonų ir „Reformuoto Uoliojo lietuvio“ ložės narių) komisija rengė nuostatus, kurių pagrindu būtu galima tolimesnė bendra veikla. Tačiau gan greit besikeičianti tiek politinė situacija, tiek pokyčiai Lenkijos ir Lietuvos laisvųjų mūrininkų judėjime, šias problemas nustūmė į antrą planą, o veik po dviejų metų, 1820 m kovo 24 d. įvyko paskutinis „Reformuoto Uoliojo lietuvio“ ložės susirinkimas.

Ložių uždarymas 1822 metais

Po 1815 m Vienos kongreso caras Aleksandras I vidaus politikoje demonstravęs liberalias, apšviesto absoliutizmo tendencijas, greit sugriežtino savo politiką ir pasuko ją režimo stiprinimo kryptimi. Ne išimtis buvo ir jo politika laisvųjų mūrininkų judėjimo atžvilgiu. Neprognozavusi tokios sparčios masonų idėjų sklaidos visuomenėje bei pačios organizacijos plėtros, o tuo pačiu ir grėsmės prarasti jos kontrolę, ypač vakarinėse gubernijose (buvusioje LDK teritorijoje) bei Lenkijoje, carinė administracija ėmėsi atitinkamų priemonių. 1815 m. Peterburge susikūrusi Direktorinė „Astrėjos“ (Астрея) ložė (pakeitusi iki tol egzistavusią „Vladimiras tvarkai“ ložę), sumanė savo kontrolei pajungti visas Rusijos imperijoje veikiančias, nepriklausomai nuo jų ritualinės pakraipos, ložes. Siūlant įsilieti į savo struktūras su plačiomis autonomijos teisėmis, „Astrėjos“ ložei pavyko į savo pusę patraukti Kijevo, Mogiliovo, Vitebsko gubernijų ložes. Lietuvos Provincijos Didžioji ložė, kurios įtakoje buvo dabartinės Lietuvos ir dalies Baltarusijos teritorijos ložės, šį siūlymą atmetė.

 Kitas carinės administracijos bandymas kontroliuoti tiek Lenkijos, tiek Lietuvos masonų judėjimą ir veiklą buvo naujos Konstitucijos, apribojusios ložių savivaldą ir autonomiją bei atstovavimo principą Didžiojoje ložėje, pateikimas. Pagal šią Konstituciją visa valdžia buvo koncentruojama Didžiojo meistro ir Aukščiausios tarybos, kurią sudarė septyni asmenys, rankose. 1816 m Didžiųjų Tautinių Rytų Didžiojo meistro pavaduotojas, Lenkijos žandarmerijos ir slaptosios policijos viršininkas, generolas Aleksandras Rožnieckis, žmogus artimas carinei administracijai būtent ir pateikė šios naujos Konstitucijos projektą. Konstitucijos projekto svarstymas iššaukė didelį ložių nepasitenkinimą, tačiau spaudžiant carinei administracijai vis tik 1820 m gegužės 30 d. ji buvo priimta. Vilniaus ložės, kaip ir dauguma kitų ložių, nepripažino šios Konstitucijos ir nuo spalio mėnesio savo darbus tęsė vadovaujant Lietuvos Provincijos Didžiajai ložei. Slapčia buvo brandinama idėja kurti nepriklausomus Lietuvos Didžiuosius Rytus.

 Tai galutinai privertė carą Aleksandrą I apsispręsti, juolab, kad ir pačioje Rusijoje masonų veikloje ėmė reikštis revoliucinės nuotaikos. Tačiau susidorojimas su masonų organizacijomis prasidėjo būtent buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos teritorijoje. Tam formaliai pasitarnavo buvusio Vilniaus masono Stanislovo Mickanievskio skundas. Carinė administracija sureagavo nedelsiant, 1821 m rugsėjo 25 d. išėjo Didžiojo kunigaikščio Konstantino (caro Aleksandro I brolio, faktinio Lenkijos valdovo) įsakymas Didiesiems Tautiniams Rytams Varšuvoje uždaryti visų ložių darbus iki spalio 1 d., o provincijoje iki spalio 15 d. Spalio 13 d. įvyko paskutinis Vilniaus ložės „Uolusis lietuvis“ susirinkimas.

 1822 m carui Aleksandrui I uždraudus bet kokių slaptų organizacijų veiklą visoje Rusijos imperijos teritorijoje, masonų ložės buvo uždarytos. Prasidėjo represijos prieš masonų ložių narius. Jų turtas buvo konfiskuojamas ir naikinamas, dalis jo išvežta į Rusiją ir ten yra iki šiol. Tačiau kai kurie masonų ložių inventoriaus daiktai bei nedidelė dalis archyvo buvo išsaugota. Jie yra saugomi Lietuvos muziejuose, bibliotekose bei archyvuose.

Ložės rusų ir vokiečių armijose, veikusios Lietuvos teritorijoje
 
Trumpai pristatysime ložes, kurių veikloje nedalyvavo Lietuvos gyventojai, tačiau kurios buvo įkurtos ir tam tikrą laiką veikė Lietuvos teritorijoje. Tai taip vadinamos karinės lauko arba keliaujančios ložės, kurios buvo steigiamos armijų pulkuose ir šiems keičiant savo buvimo vietą kartu persikeldavo ir ložė.

Pirma tokia ložė Lietuvos teritorijoje susikūrė XIX a. pradžioje. Napoleono žygio į Rusiją išvakarėse. Okupacinės rusų armijos pulkuose dislokuotuose Vilniuje 1812 m buvo įkurta „Švento Jurgio“ (Св. Георгий) ložė, padėjusi pagrindus slaptai draugijai „Rusų riterių ordinas“ (Ордин русских рыцарей). Žinoma, kad šios ložės Sosto meistru buvo Ilja Saračinskis, o jos nariais buvo Rusijos armijos karininkai Pavelas Brozinas, Aleksandras Michailovskis-Danilevskis, Matvejus Muromcevas ir kiti. Vykstant kariniams veiksmams ir 1813 m Rusijos kariniams daliniams persikėlus į Vakarų Europą, šios ložės veiklos pėdsakai tyrinėtojų aptinkami jau Frankfurte.

Pirmojo pasaulinio karo metais, 1916 m balandžio 26 d., vokiečių užimtame Vilniuje buvo įkurta vokiečių armijos karinė lauko ložė „Vilnius po liepsnojančiu kardu“ (Wilna zum flammenden Schwert) priklausoma nuo Berlyno Didžiosios ložės „Po trimis gaubliais“. Joje būrėsi kariškiai ir okupacinės administracijos darbuotojai. Taip pat 1916 m vasario mėn. Kaune buvo įkurta vokiečių karinė lauko ložė „Vokiečių sargyba prie Nemuno“ (Deutsche Wacht an der Memel). Kilus revoliuciniams neramumams Vokietijoje ir jos kariuomenei traukiantis iš Rytų Europos, šios ložės po trumpo savo egzistavimo buvo uždarytos 1918 m. lapkričio mėn.

XX a. ir XXI a. atgimimai

Masonų veikla Lietuvoje atgaivinta tik XX a. pradžioje, kai 1910 m. Vilniuje buvo įsisteigta ložė „Vienybė“, jungusi daugiatautę miesto inteligentiją. Augant šios ložės narių skaičiui 1911 m. įsteigiama ložė „Lietuva“, o 1914 m. – „Gudija“. Šiose ložėse buvo atstovaujama įvairioms profesijoms, socialiniams sluoksniams bei tautoms. Šių ložių nariai buvo žinomi to meto vilniečiai, tokie kaip Mykolas Romeris, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Feliksas Bugailiškis, Liudvikas Čarkovskis, Aleksandras Zoštautas, Ivanas ir Antonas Luckevičiai ir kiti.

Nors šios nereguliarios ložės egzistavo tik iki 1915 m. vokiečių okupacijos, laisvieji mūrininkai daug nusipelnė skleisdami nepriklausomybės idėjas, diegdami visokeriopą pažangą, toleranciją ir tautų santarvę, o laisvieji mūrininkai lietuviai suvaidino didelį vaidmenį kuriant Lietuvos valstybingumą. Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys, Jonas Vileišis buvo Lietuvos Tarybos nariai, o Mykolas Sleževičius tris kartus vadovavo Ministrų kabinetui.
Tarpukariu Kaune, daugiausia M.Romerio ir kitų iš Vilniaus pasitraukusių laisvųjų mūrininkų pastangomis, 1921 m. buvo atkurta nereguliari ložė „Lietuva“. Jos narių daugumą sudarė Kauno universiteto profesūra – Jonas Blažys, Vincas Čepinskis, Augustinas Janulaitis, Vincas Krėvė, Vladas Jurgutis ir kiti.

Tarpukario Lietuvos laisvųjų mūrininkų veikla nebuvo itin ryški. M.Romerio pastangomis 1920 m. įsteigta ložė „Lietuva“ nebuvo pripažinta ne tiktai tradicinių, bet ir nereguliariųjų kitų šalių ložių. Bandymas 1922 m. įsitraukti į nereguliariųjų ložių veiklą Tarptautinėje masonų asociacijoje taip pat buvo nesėkmingas.

1940 m. sovietinė okupacija ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas dar kartą nutraukė laisvosios mūrininkijos sklaidą Lietuvoje.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę susidarė palankios sąlygos atgimti ir laisvųjų mūrininkų veiklai. 1992 m. Hamburgo ložė „Tiltų statytojai“ („Die Brückenbauer“) priėmė į savo gretas du vilniečius, kitais metais – dar šešis. 1993 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje buvo įkurta ložė „Renaissance“, kaip minėtos Hamburgo ložės filijinė ložė. Po kelerių metų ji tapo savarankiška lietuviška lože. Netrukus Vilniuje buvo suburtos dar dvi ložės – 1995 m. liepos 15 d. įkuriama ložė „Vilnius Orient“, 1999 m. gegužės 22 d. atkurta ložė „Uolusis lietuvis“. Minėtas tris ložes padėjo įsteigti Vokietijos Didžioji ložė.

Esant šalyje trims reguliariai dirbančioms ir pripažintoms ložėms, atsirado galimybė daugiau kaip po 200 metų pertraukos vėl įsteigti Lietuvos Didžiąją ložę. Talkinant Vokietijos Didžiajai ložei, dalyvaujant daugelio Europos valstybių Didžiųjų ložių atstovams, 2002 m. balandžio 13 d. buvo įsteigta nepriklausoma Lietuvos Didžioji ložė – lygiateisė ir lygiavertė tarp kitų šalių reguliarių Didžiųjų ložių. Taip buvo atkurta svetimųjų nutraukta laisvosios mūrininkijos tradicija Lietuvoje.

Šiuo metu Lietuvos Respublikoje veikia aštuonios ložės. Vienoje jų darbas vyksta baltarusių (gudų) kalba. Lietuvos laisvieji mūrininkai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais. Jie gerbia ir pripažįsta masonų Senąsias prievoles (1723 m.), kuriose išdėstyti laisvosios mūrininkijos veiklos pagrindai.
 

  © Lietuvos laisvųjų mūrininkų Didžioji Ložė AF & AM. Visos teisės saugomos 2008 info@grandlodge.lt
WebAdmin