P. O. Box 1039, LT - 01004 Vilnius, Lietuva. El. paštas: grandsecretary@grandlodge.lt

Masonija besikeičiančioje Europoje

J. M. Hamill

Anglijos Jungtinės Didžiosios Ložės komunikacijų direktorius (2003 – 2004 m.)

Masonija yra bene seniausia pasaulyje pasaulietinė brolija. Ji egzistuoja – tiek organizuota, tiek neorganizuota forma – jau daugiau kaip tris šimtus metų. Todėl galima drąsiai teigti, kad šiandien brolija jau yra išlaikiusi laiko egzaminą.

Per tuos tris šimtus metų ji patyrė ir persekiojimų, ir su bauginimų, ne kartą tapo aršių politinių ginčų objektu. Į jos veiklą bandė kištis ir diktatoriai, ir autokratinių režimų šalininkai. Dėl šios priežasties mūrininkija ilgą laiką buvo priversta egzistuoti pogrindyje, daugelis laisvųjų mūrininkų pasmerkė save pavojams, norėdami išsaugoti principus ir tradicijas iki dabar, kada masonija gali atgimti it feniksas iš pelenų ir tapti šiuolaikinės, atviros ir laisvos visuomenės dalimi.

Pastaruosius penkiolika metų senąsias Europos Didžiąsias Ložes iš tiesų džiugina reguliariųjų (regulinių) laisvųjų mūrinininkų ložių atgimimas Ispanijoje, Portugalijoje, Rytų Europoje, Baltijos šalyse, buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje ir, žinoma, Rusijoje. Ir tai pasako mums pačią svarbiausią žinią – kad masonijos viduje slypi tikrai didis tikslas, jeigu ji sugeba pati iš savęs inspiruoti tokį lojalumą ir ištikimybę.

Kas gi tada yra masonija? Pasak angliško ritualo, tai „moralės sistema, pridengta alegorijomis ir iliustruojama simboliais“. Verčiant į modernią kalbą, tai galėtų būti moralinis kodas, paremtas senais principais ir ilgamečiais mokymu, kurį pažindamas laisvasis mūrininkas išmoksta gyventi santarvėje su Dievu – nuoširdžiai jam tarnaudamas ir padėdamas savo artimui.

Visgi, reikia pripažinti, kad masonerija taip pat yra kažkas daugiau nei vien tik moralinis kodas. Tai yra ilgas kelias, prasidedantis pirmą kartą įžengus pro ložės duris, po trijų ceremonijų suteikiančias teisę tapti Meistru mūrininku, o vėliau tęsiasi visą likusį mūrininkišką gyvenimą. Tai yra savęs pažinimo kelionė, kuri, nepažeisdama religinių normų, leidžia suprasti dvasinius gyvenimo aspektus ir padeda suvokti savo vietą Didžiojo Architekto didžiajame kūrinyje.

Pagrindiniai principai ir normos yra tokios pačios visoje reguliariojoje mūrininkijoje, nesvarbu kokioje šalyje ji bebūtų praktikuojama. Visgi ritualai, jų aiškinimas, o taipogi ir kai kurie papročiai ar regalijos – skirtingose ložėse gali skirtis. Todėl tiktai žvelgdami į reguliariosios masonijos paplitimo pasaulyje istoriją galime suprasti, kaip ir kodėl ji tokia yra. Masonija – tokia, kokią mes ją dabar pažįstame – gimė Britų salyne XVIII a. antrame dešimtmetyje. Iš ten pradžioje pasklido po Europą, o paskui – su anglų, prancūzų, olandų kolonistais bei naujakuriais ir po visą pasaulį. Tai, kas buvo eksportuota iš Anglijos, natūraliai veikė vietinės kultūros ir tradicijos, todėl mūrininkija, nekeisdama savo pagrindinių principų, kur beatsirastų, adaptuodavosi tos šalies papročių ir laikmečio.

Nuo XVIII a. antrosios pusės, kai pradėjo formuotis Didžiosios Ložės, ėmė skirtis ir jų požiūris į brolijos valdymą. Kai kurios pasekė angliškuoju, airiškuoju ir škotiškuoju modeliu, teigiančiu, kad Didysis Meistras yra Didžiosios Ložės valdytojas pagal Konstituciją, o tokiu atveju turi didžiausią galią ir pagrindinę teisę priimti sprendimus. Kitos gi padalijo galią tarp Didžiojo Meistro, Ložės Tarybos, Didžiųjų Pareigūnų ir kai kurių kitų asmenų, išrinktų atstovauti savo ložėms. Visgi, reikia pripažinti, kad šios skirtybės nėra tokios svarbios, jei laikomasi tų pačių pagrindinių principų, normų ir etikos.

Visa tai mes matome, kai į Jungtinę Didžiąją Anglijos Ložę dėl pripažinimo kreipiasi naujos ar atkurtos ložės. Reikalavimai pripažinimui yra visiems puikiai žinomi. Trumpai tariant, iš jų reikalaujama reguliarumo; tikėjimas Aukščiausia Būtybe yra svarbiausia narystės ložėje sąlyga; įsipareigojimai prisiimami atsižvelgiant į Šventąjį Raštą; nariais gali tapti tik vyrai; Didžioji Ložė turi nepriklausomą valdžią ložėms savo jurisdikcijoje; trys Didieji Šviesuliai visuomet parodomi Didžiosios Ložės ar jai priklausančių ložių darbo metu; ložėje griežtai draudžiama kalbėti politinėmis ar religinėmis temomis; o tradicijų ir papročių laikomasi pagal šimtamečius nuostatus.

Didžioji Ložė įgyvendina šiuos reikalavimus ir taip elgiasi tiek savo viduje, administraciniuose reikaluose, tiek bendraudama su išore. Kiekviena Didžioji Ložė yra nepriklausoma, todėl jokiais būdais nepateisinama, jei kokia nors kita Didžioji Ložė kišasi ne į savo reikalus ir nurodinėja, kaip reikia tvarkyti savo vidaus reikalus.

Nepriklausomybė ir reguliarumas yra svarbiausios idėjos, kuriomis grindžiami tarptautiniai masonų santykiai. Nepriklausomybė Anglijoje apibrėžiama taip: autonomiška, atsakinga, save valdanti organizacija, kuri savo jurisdikcijoje yra vienintelis nediskutuotinas autoritetas trims simboliniams laipsniams (Mokinio, Pameistrio ir Meistro).

Galime įžvelgti skirtumų tarp nepriklausomybės ir išskirtinės teritorinės jurisdikcijos. Tas faktas, jog dvi (ar netgi daugiau) Didžiosios Ložės dalinasi tą pačią geografinę teritoriją, nepažeidžia jų nepriklausomybės. Daugiau kaip 250 metų Anglijos, Airijos ir Škotijos Didžiosios Ložės dalijosi teritoriją daugelyje pasaulio šalių, kurios iš pradžių buvo sudėtinė Britų imperijos dalis, o dabar – savarankiškos valstybės. Kai kuriose iš šių šalių (Indijoje, Naujoje Zelandijoje ar Pietų Afrikoje) Anglijos Didžioji Ložė veikė kartu su vietine Didžiąja Lože. Kone kiekvienoje JAV valstijoje yra valstijos Didžioji Ložė ir juodaodžių Princo Holo (Prince Hall) Didžioji Ložė. Žvelgiant arčiau, Anglija dalinasi teritorija su Portugalijos Reguliariąja Didžiąja Lože, Graikijoje – su Graikijos Didžiąja Lože, o Maltoje – su naujai suformuota Maltos Didžiąja Lože. Svarbiausia frazė tokiuose santykiuose yra „pagal susitarimą“. Kitaip tariant, Anglija gali suteikti pripažinimą daugiau nei vienai Didžiajai Ložei apibrėžtoje teritorijoje, tačiau tik jau egzistuojančiai Didžiajai Ložei davus sutikimą.

Nors apie reguliarumą, regis, buvo užsiminta šiek tiek anksčiau, jis ne visuomet veda prie pripažinimo. Naujai susikūrusi Didžioji Ložė, siekdama pripažinimo, gali remtis pagrindiniais principais, tačiau yra ir kitų faktorių, į kuriuos atsižvelgti yra būtina. Pavyzdžiui, Anglija gana ilgą laiką nesuteikė pripažinimo Japonijos Didžiajai Ložei, nors pastaroji ir veikė pagal senuosius nuostatus. Šiai ložei priklausė daugiau amerikiečių, o ne japonų, taigi, Anglijos nuomone, tai nebuvo atskira Japonijos Didžioji Ložė, o tik išeiviai iš savo tėvynės (kartu ir iš savo Didžiosios Ložės), atliekantys darbą Japonijoje. Iš karto po to, kada Japonijos Didžiojoje Ložėje ėmė dominuoti japonai, pripažinimas jai buvo suteiktas.

Kalbant apie pripažinimą Anglijos Didžioji Ložė dažnai yra kaltinama, neva ji yra nerangi ar lėtoka. Tačiau istoriškai taip jau susiklostė, jog Anglijos Didžioji Ložė yra seniausia, o, be to, kartais netgi yra vadinama „Motinine Didžiąja Lože“. Dargi pridursiu, kad Anglijos Didžiajai Ložei neretai suteikiamas ir „reguliarumo saugotojos“ titulas. Tokios yra pozicijos, nors mes jų tyčia lyg ir nesiekėme, nepaisant to, turime atsižvelgti į jas ir rimtai, ir atsakingai.

Suprantame, kad pripažinimo reikaluose visų pirma reikia būti tikriems dėl savo sprendimo. Negalima skubėti pripažinti, o paskui turėti nemalonumų panaikinant pripažinimo privilegiją. Šiuo atveju kur kas labiau tinkanti praktika – nuodugnus patikrinimas, atsižvelgiant ne vien į naujosios Didžiosios Ložės reguliarumą, bet ir į stabilumą, jos perspektyvas, o taip pat ir stabilumą šalies, kurioje ji veikia. Dėl to pripažinimo procesas retai kada trunka trumpiau nei penkeri metai nuo naujos Didžiosios Ložės suformavimo.

Visa tai, ką aš čia išdėsčiau, tėra ilga preambulė, vedanti prie reikalo, apie kurį norėjau pakalbėti. Ji buvo būtina norint pademonstruoti Anglijos mąstymo būdą ir principus, kurie taikomi plėtojant visus tarptautinius masoniškus ryšius, o dabar reikia apie tai šnekėti, jei norime pradėti kalbą apie europietiškos mūrininkijos dabartį ir ateities perspektyvas.

Nuo 1989 metų Europos mūrininkijos veidas pasikeitė daugiau nei bet kuriuo kitu laikotarpiu, pradedant nuo jos paplitimo XVIII a. Reguliariosios mūrininkijos atgimimas daugelyje Europos šalių, kuriose ji buvo uždrausta daugeliui metų, yra sveikintinas ir palaikomas. Tie, kurie dėjo pastangas atgaivinti ložių veiklą, prisiėmė milžinišką atsakomybę – užtikrinti, kad jų Didžiosios Ložės išliks reguliarios, o taip pat pakilusios virš politinių bei socialinių reiškinių. Entuziastingi masonų autoriai daugelyje valstybių pridarė gausybę ekstravagantiškų prielaidų, esą mūrininkija prisidėjo prie jų šalių politinės ir socialinės plėtros. Deja, šios prielaidos nėra teisingos. Jei mūrininkų ložės būtų iš tiesų dalyvavusios šiuose veiksmuose, be jokios abejonės, ilgainiui jos būtų tapusios tiesiog politinėmis partijomis ar įtakos grupėmis.

Meistrai pabrėžia, kad tie, kas davė pradžia mūrininkijai, uždraudė diskusijas politinėmis ar religinėmis temomis masonų susirinkimuose. Jie žino, kad diskusijos šiomis temomis kiršina žmones ir yra kur kas įdomiau ieškoti, kas juos gali suvienyti ir kaip tokį suvienijimą galima panaudoti visuomenės labui. Religinių ir politinių temų uždraudimas turėjo natūralių padarinių: nėra tokios reguliariosios Didžiosios Ložės ar netgi atskirų mūrininkų, kurie kaip masonai viešai reikštų savo nuomonę apie dalykus, kurie siejasi su religija, politika ar socialiniais reikalais. Būtent tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Anglija daugybę metų atsisakydavo dalyvauti tose masoniškose konferencijose, kuriose buvo diskutuojama apie socialinę politiką.

Jei masonija kur nors ir peržengė ribą, darydama įtaką minėtiems reiškiniams, tai tik dėl atskirų asmenybių veiklos. Tikrai yra nemažai pavyzdžių, jog kai kurie laisvieji mūrininkai padarė didelę įtaką politiniam, kultūriniam ar socialiniam savo ar savo šalies gyvenimui. Tačiau pripažinkime patys sau – jie tai atliko kaip asmenybės, o ne kaip laisvieji mūrininkai. Mes galime viltis, kad tokio žmogaus gyvenimą ir sprendimus lėmė mūrininkiška patirtis, principai ir tradicijos, tačiau negalime tvirtinti, jog jis to pasiekė vien dėl to, kad buvo laisvasis mūrininkas. Laisvieji mūrininkai turi daugiau galimybių padaryti įspūdingų pasiekimų įvairiose srityse, tačiau jie to pasiekia kaip individualybės, o ne kaip grupė.

Per pastaruosius trisdešimt metų Europa labai pasikeitė. Iš naujo buvo perbraižytas politinis žemėlapis, Europos Ekonominė Bendrija virto Europos Sąjunga su savo parlamentu ir daugelyje valstybių bendra valiuta. Šios jungimosi tendencijos davė pagrindo mažiausiai tris kartus per dvidešimtmetį gimti iniciatyvai, teigiančiai, kad mūrininkija Europoje turi susijungti, esą reikia suformuoti Jungtinę Europos Didžiąją Ložę, primenančią Jungtinę Vokietijos Didžiąją Ložę. Anglija, Airija ir Škotija ilgą laiką atmetė tokias idėjas. Atmetimo motyvacija visuomet buvo tokia – suformavus tokį skėtį, tos Didžiosios Ložės, kurios po juo paklius, praras savo nepriklausomybę ir savarankiškumą. Be to, Anglija visuomet turėjo vieną klausimą: koks būtų šio junginio tikslas? Įprastinis atsakymas būdavo toks: Jungtinė Europos Didžioji Ložė suteiktų mūrininkijai stiprų balsą Europoje. Ir vėlgi Anglija užduodavo dar vieną klausimą: kam šitas stiprus balsas reikalingas? Atsakymas į šį klausimą vis dar laukia savo eilės.

Kaip jau minėjau anksčiau, yra skirtumų daugelio reguliariųjų Didžiųjų Ložių papročiuose ir tradicijose. Bandymas suniveliuoti visą šią įvairovę po vienu skėčiu be aiškaus tikslo pasmerktų žengti chaoso keliu.

Be to, yra ir dar viena priežastis – be jokios abejonės, tai atsilieptų ir plačiosios visuomenės supratimui, gal netgi nesupratimui apie mūrininkiją. Per pastaruosius dvidešimtį savo mūrininko karjeros metų aš praleidau labai daug laiko gindamas mūrininkiją nuo žurnalistų ir visuomenės. Praktiškai visuomet buvo keliamas pagrindinis klausimas – kokia yra tarptautinė mūrininkijos valdžia. Man tekdavo nuosekliai dėstyti, kad tokio „gyvio“ nėra. Masonija yra tarptautinė vien dėl to, kad ji veikia visose šalyse, o kiekviena Didžioji Ložė yra savarankiška ir pati kuria savo ateitį. Toks aiškinimas sukeldavo didžiulę nuostabą ir vėlgi sudarydavo sąlygas kalbėti apie tarptautinę konspiraciją. Taigi, jei mes imsime išradinėti tarptautinį valdymo organą, tai tik pakurstys visuomenės svarstymus apie mūrininkiją ir duos peno sąmokslo teorijų šalininkams.

Yra ir kitų prielaidų – sparčiai kintant Europai, daugelio konferencijų ir Didžiųjų Ložių grupavimosi banga formalizuos organizaciją. Anglija vėlgi nelabai pritartų šiuos planus planams, sutikdama tik su pastaraisiais Jungtinės Vokietijos Didžiosios Ložės komentarais, kad tai yra pakankamai neformalus judėjimas, neturintis nieko bendro su centralizuotai diegiama valdžia. Šias mintis aš išdėsčiau Vienoje (Austrija) 1992 metais įvykusiame Didžiųjų Meistrų susirinkime, kuris buvo surengtas švenčiant 250 metų nuo pirmosios Vienos Didžiosios Ložės įsteigimo. Didžiųjų Meistrų Konferencijos idėja tuomet sklandė ore. Airijos Didysis Meistras markizas Donegalas (Marquess of Donnegal) buvo vyriausiasis pagal amžių Didysis Meistras, todėl jo paprašė išdėstyti savo požiūrį. Jis pareiškė, kad neturi galių diskutuoti ar priimti kokį nors sprendimą šiuo reikalu, nes jis viso labo atstovauja Airijos Didžiąjai Ložę ir yra įgaliotas Generalinės Tarybos, ir be viso kito nemato, kad centralizavimas yra būtinas. Anglijai tada atstovavęs Didysis Meistras patvirtino, kad panašiai mąstoma ir Anglijoje, ir Škotijoje.

Tikrovėje Didieji Meistrai turi daug galimybių bent kartą per metus susitikti neformaliai ir pasidalyti patirtimi bei žiniomis, jei tik iškyla tam reikalas. Kartais, tiesa, tai išvirsta į pakankamai formalų susitikimą, kaip, pavyzdžiui, Didžiųjų Meistrų susirinkimas Liuksemburgo Didžiojoje Ložėje. Visgi paprastai tokie susitikimai vengia oficialaus formalumo – iliustruojant galima prisiminti gruodžio mėnesį įvykusį susirinkimą Nacionalinėje Prancūzijos Didžiojoje Ložėje ar kasmetinius susitikimus Belgijoje bei Olandijoje.

Tokio neformalaus judėjimo gerąsias puses atspindi kasmetiniai Europos Didžiųjų Sekretorių ir Didžiųjų Kanclerių susitikimai kiekvienų metų spalį. Šie judėjimai kilo 1990 metais, kai Didysis Sekretorius Anglijoje pateikė pasiūlymą, jog Didiesiems Sekretoriams būtų naudinga reguliariai parašyti vienas kitam turint tikslą susipažinti artimiau, o vėliau ir sudaryti galimybę praleisti laiko kartu, apsikeisti naujienomis ir žiniomis be oficialaus protokolo. Tokia grupė veikia laisvai, neturi nustatyto sekretoriato, šeimininkė Didžioji Ložė tam tikru metų laiku surengia priėmimą ir apvalaus stalo diskusiją. Žinoma, jokių sprendimų priimti negalima, bet vyskta didžiausias darbas – apsikeitimas informacija ir komunikacija tarp Didžiųjų Sekretorių. Didžiąją dalį problemų ir klausimų galima išspręsti vietoje, paprastai ir greitai, taupant laiką telefoninių skambučių, laiškų ar elektroninių laiškų rašymui.

Ar mūrininkija atras savo vietą besikeičiančioje Europoje? Atsakymas į šį klausimą tegali būti vienas – taip. Pats tikrasis atsakymas yra būtent dabartinė mūrininkijos ekspansija Europoje. Remiantis paskutiniais statistiniais duomenimis, kurie buvo pateikti Europos Didžiųjų Sekretorių susirinkime, laisvųjų mūrinininkų skaičius auga ne tik naujai įsteigtose ložėse, bet taip pat ir daugelyje iš senųjų Didžiųjų Ložių.

Ar mūrininkija aktuali moderniai besikeičiančiai Europai? Vėlgi aš būčiau linkęs atsakyti – taip, ir, ko gero, netgi aktualesnė nei bet kuriuo metu mūsų praeityje. Mes gyvename augančio materializmo ir savo poreikių tenkinimo epochoje, kuriame individo asmeninės reikmės jam yra pačios svarbiausios. Lygiai taip pat tai yra ir nuolat kintantis pasaulis, kuriame senosios vertybės nyksta, o moralė yra atskirta nuo visuomeninio, o kartais – netgi privataus gyvenimo. Tuo tarpu mūrininkija su savo moraliniu kodu, atkaklumu, pabrėžtinu nesavanaudiškumu bei labdara yra pajėgi kurti dvasiškai tvirtas asmenybes ir per jas paveikti visuomenę. Daugeliui ji asocijuojasi su ramybės uostu ir tikrumu netikrame pasaulyje.

Aš tvirtai tikiu,  kad nesvarbu, kokie pokyčiai laukia Europos, mūrininkija ir toliau laikysis savo užimamos vietos, išliks teisinga mūsų pagrindiniams principams, išsaugos reguliarumą. Lygiai taip pat aš tikiu, kad didelė dalis mūsų stiprybės kyla ir iš mūsų Didžiųjų Ložių skirtumų, nepriklausomybės ir savarankiškumo. Ir tai turi tęstis.

© Lietuvos laisvųjų mūrininkų Didžioji Ložė AF & AM. Visos teisės saugomos 2008 info@grandlodge.lt