P. O. Box 1039, LT - 01004 Vilnius, Lietuva. El. paštas: grandsecretary@grandlodge.lt

Mokinio „Kodėl?“

Kasmet, vis labiau tolstant nuo gimimo datos, kurią užstoja dar viena perskaitytų knygų stirta, kai užmarštin tą datą gramzdina užgriūnančių įspūdžių, potyrių ir begalės naujų žinių lavina, smalsuolio klausimai, vyravę mano anstyvoje vaikystėje ir jaunystėje – „kodėl?“, „o kodėl?“, „bet kodėl?“, – evoliucionavo ne itin daug – gal tik spektras temų, kurioms adresuotas šis klausimas, išsiplėtė neaprėpiamai. Visagalis „KODĖL?“ neleidžia nurimt nagrinėjant egzistencinius didžiosios žmogaus gyvenimo prasmės klausimus, ieškant paaiškinimų dėl vienokių ar kitokių bendrų žmonijos raidos procesų, žemės, kurioje tau buvo lemta gimti, istorijos ar ateities perspektyvų… Per gyvenimą nukeliauti metai jau išmokė nebijoti ieškoti, atrasti ir suvokti, kad ieškojimuose turi teisę suklysti ar ne taip suprasti, tai pripažinti ir pradėti ieškoti vėl… O radęs atsakymą neišsigąsti, jog tavęs laukia kitas „kodėl?“ – juk kuo daugiau sužinai, tuo daugiau nežinai…

Laisvieji mūrininkai. Brolija, kurioje laisvas geros reputacijos vyras mokydamasis tampa dar geresniu (ne kitų, o savo paties – praeityje – atžvilgiu). Sambūris, kuriame tikėjimo, minties raiškos ir sąžinės laisvė yra aukščiausiosios vertybės, nekreipiant dėmesio į brolijos nario rasę, visuomenės luomą, politines pažiūras ir religinius įsitikinumus. Šešis milijonus narių Pasaulyje vienijanti brolija, kurios nariais savo gyvenimo laikotarpiu buvo ir dabar yra žymūs mokslo, politikos, meno, sporto vyrai, kartu su paprastais, kasdieninius darbus šalia mūsų dirbančiais broliais, gerbiančiais kiekvieno visuomenės nario orumą, puoselėjančiais broliškumą, toleranciją ir siekiančiais laisvo asmenybės atsiskleidimo.

Aš – Mokinys. Sosto Meistras ir broliai meistrai mane tokiu pripažįsta esant. Paskutiniu metu širdyje ramybės neranda vienas „kodėl?“, persekiojantis mane dar nuo laikų, kai buvau anapus Brolijos durų ir ieškojau jų, kad pasibelst galėčiau: – Kodėl humanizmą, toleranciją, išprusimą, lygybę ir žmogaus vidaus tobulėjimą propaguojanti Brolija yra dažnai kaltinama nebūtais nusižengimais, pasauliniais sąmokslais ir t.t.? Kodėl broliai laisvieji mūrininkai kaltinami uzurpavę valdžią, pasaulinę finansinę sistemą, reguliuojantys ištisų tautų gyvenseną ir nustatantys kryptį jų ateičiai, sprendžiantys žmonijos likimus? Savo ritualuose kaltinami šetono garbinimu, okultizmo propagavimu ir visomis kitomis žmonijos blogybėmis. Kodėl dalyje visuomenės Brolija yra vaizduojama negatyviai?

Ieškodamas atsakymo į man rūpimą „Kodėl?“, pabandysiu peržvelgt žmoniją lydėjusius išbandymus praeityje, bei sugretinti šiandieninius kaltinimus Brolijai ir tų istorinių įvykių, apie kuriuos užsiminsiu, „kaltiesiems“ tuo metu.

1347-aisiais į Europą iš Azijos atneštas burboninis maras vien per ketverius metus į kapus „pasiuntė“ trečdalį Senojo žemyno gyventojų – manoma, jog maždaug 34 milijonus. Neišprususiems išgyvenusiesiems tai buvo lyg Pasaulio pabaiga, Dangaus bausmė. Paranojos apimtieji netruko rasti kaltininkus: Velnią, kartu su juo – raganaujančias moteris, bei pastarųjų pagalbininkus – žydų tautą. Su velniu neva sangulavusios ir ištvirkavusios moterys, tokiu elgesiu prišaukusios Viešpaties bausmę, pripažintos raganomis, ant vienuoliams dominikonams patikėtos valdyti Šv. Romos bažnyčios įkurtosios Inkvizicijos laužų liepsnojo iki pat XVII a. pabaigos. Žydų tauta, neva maro užkratu nuodijusi Europos gyventojų šulinius, be kita ko, kalta ir dėl žydo Jėzaus mirties, bei daugybės kitų blogybių, nusipelnė blogiausio – Žydų tautos persekiojimas ir žudymas nerimo iki pat XX a. vidurio. Romos katalikų bažnyčios istorijoje ne vieną ir ne du kartus galima rasti keistą toleranciją demonologiškų antisemitinių fantazijų ir vizijų apsėstiems vienuoliams Bernardinui Feltriečiui, Bernardui iš Sienos, Jonui Kapestrianiečiui, vėliau Bažnyčios paskelbtiems šventaisiais. Tamsiems neišprususiems fanatiškai įtikėjusiesiems nė motais visą tą laiką buvo tai, jog viena šventos krikščionims knygos – Biblijos – dalis yra Senasis Testamentas arba  kitaip – Tanachas, žydų šventoji knyga, kurioje užrašyti kiekvienam krikščioniui svarbiausi Mozės nuo Dievo parnešti 10 įsakymų.

1514—1515 m. naudodamasis karo su turkais priedanga, o iš tikrųjų šv. Petro bazilikos Romoje statybos ir prabangių savo rūmų išlaidoms padengti, Popiežius Leonas X po Europos kraštus išsiuntinėja dispensų pardavėjus – elgetaujančius vienuolius, kurie paprastiems mirtingiesiems pardavinėja popiežiaus liudijimus – inguldiencijas, jog pirkėjui atleidžiamos visos nuodėmės. Kad pinigų rinkimas Bazilikai statyti bei neva kryžiaus žygiui prieš osmanus organizuoti vyktų greičiau ir didesne apimtimi, Popiežius, be įprastinių mokesčių, rinkliavų ir duoklių, įveda papildomą 10 procentų pajamų mokestį. 1517 metų spalio 31-ąją Vitenbergo universiteto profesorius, katalikų bažnyčios generalvikaras Martinas Liuteris, neapsikentęs begėdiško popiežiaus Leono X godumo ir veidmainystės, prie Vitenbergo katedros durų prikala savo vokiškai parašytas garsiąsias 95 tezes, atskėlusias nuo Šv. Romos bažnyčios naują krikščionybės medžio šaką – liuteronizmą. Liuteris atėmė privilegiją kunigams būti tarpininkais tarp Dievo ir žmonių – iš lotynų kalbos išvertė Bibliją į vokiečių kalbą. Suartinęs Dievą ir žmones per Biblijos garbinimą, tuo pat jis įžiebė neapykantos kibirkštį tarp katalikų ir protestantų. Klaidingai suvokę Liuterio interpretuojamų tikėjimo tiesų aiškinimą, valstiečiai sukėlė maištus, kuo pasinaudojo Romos šalininkai ir ėmė persekioti visus, nesutikusius likti popiežiaus valdžioje. Religinio fanatizmo ir neapykantos kitamaniams žiežirba įsiliepsnojo į nesibaigiančius religinius karus Šveicarijoje, Prancūzijoje.

Penkiasdešimt metų religinė nesantaika žudė žmones Nyderlanduose, o 1618-ais metais fanatiškoji giltinė įsisuko skaičiuoti aukas 30-ies metų kare Šventosios Romos imperijos žemėse, nusinešusiame maždaug 20 procentų tuometinio žemyno gyventojų ir pasibaigusiame 1648-ųjų metų Vestfalijos taikos pasirašymu.

Teisingumo dėlei nereiktų pamiršt, jog Dievą ir žmogų suartinti norėjęs Martinas Liuteris irgi nebuvo šventas – 1543 m. parašytame traktate „Apie žydus ir jų melagystes“ rašė, jog reikia „padegti jų sinagogas ir mokyklas, o visa, kas nedega, užberti žemėmis, idant joks žmogus nė jų akmens ar peleno neberegėtų“.

Anglijos karalius Henrikas VIII, 1531 m. negavęs Popiežiaus Klemenso  VII sutikimo skyryboms žmona Kotryna, pasiskelbė esąs vyriausiasis Anglikonų bažnyčios vadovas žemėje – karalystėje katalikybę ėmė keisti protestantizmas. Asmeninių karališkųjų ambicijų  religinės neapykantos uždegta žarija Ūkanotame Albione su petrūkiais ruseno iki pat 2007-ųjų, kai Šiaurės Airijos protestantų ir katalikų sukarintos grupuotės sutarė nutraukti ginkluotos kovos veiksmus.

Europos žemėlapis paskutinius 350  metų keitėsi neatpažįstamai: neretai kintančias ir migruojančias kunigaikštystės, karalystės ar respublikų ribas dažnai ženklino ne tik geografinius paribius, bet ir dominuojančios religinės konfesijos teritoriją. Tik yra vienas esminis „bet“: Protestantiškose valstybėse religija pakluso Valstybei, katalikiškose – atvirkščiai, dar ilgus šimtmečius, bandė išlikt aukščiau jos.

Prieš 300 metų gimusi (atgimusi?) Mūrininkija savo istoriją pradėjo rašyti ne Romos Popiežiaus įtakos žemėse. Bemaž pusę amžiaus iki Brolijos gimimo, Londone Anglikonų bažnyčia, stipriai paveikta Žano Kalvino iš Ženevos pasekėjų – puritonų – atneštos pamokslo, kaip svarbiausio liturginio elemento,  grynumo (lot. purus – grynas) idėjos,  turėjo įtakos Anglijos visuomenės pažiūrų formavimuisi: jokio dykaduoniavimo, griežtas laiko planavimas: tik nuolatinis darbas, mišių lankymas, Biblijos skaitymas ir sąžinės savikontrolė. Vietoj prabangos žabangų – paprastumas, kuklumas ir santūrumas.

Remiama fundamentalios protestantiškos Presbiteriorių bažnyčios iš Škotijos, puritoniškoji dvasia pastūmėjo Anglijos parlamentą ne kartą prieštarauti pačiam Karaliui. Paskutinysis Karolio I-ojo  ir Parlamento konfliktas vienam kainavo galvą, antriems – revoliuciją, atnešusią dešimtmetį Anglijos, gyvavusios kaip Respublika ar kitaip žinomos, kaip diktatoriaus Kromvelio valdoma Sandrauga. Politinės permainos, didžiosios dalies visuomenės gyvensenos pokyčiai, veikiami puritoniškųjų įtaigų, karališkosios institucijos sugrąžinimas sąlygojo, jog skirtingų požiūrių atstovai nebegalėjo spręsti savo klausimų jėgos ir teroro pagalba – reikėjo išmokti tartis ir susitarti. Šalyje ėmė dygti pirmieji Demokratijos daigai: Bill of Rights (Teisių bilis, reglamentuojantis karaliaus bei parlamento teises ir pareigas), valstybė buvo atskirta nuo bažnyčios – visi gavo teisę garbinti Dievą taip, kaip jiems atrodė teisingai. Gimė spaudos laisvė, pradėjo kurtis partinė sistema. Suklesti mokslas – įsteigiama Karališkoji mokslo draugija, John Flamsteed Grinviče įkuria Nacionalinę astronomijos observatoriją, o Grinvičo meridianas tampa Žemės nuliniu dienovydžiu, Robert Hook tobulina mikroskopus ir teleskopus, bei sugalvoja pavadinimą „ląstelė“. Jo mokytojas Robert Boyle knygoje „The sceptical Chymist“ argumentuotai pasijuokia iš burtininkų, alchemikų ir kitokių šarlatanų, iš švino neva gebančių pagaminti tikrų tikriausią auksą. Edmund Halley apskaičiuoja kometų taisyklingas orbitas, o visą mokslo pažangą vainikuoja Isaac Newton  parašytas ir 1678 m. Karališkosios mokslo draugijos išleistas „Philosophiae naturalis principia mathematica“ („Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai“). Religinių prietarų tamsos ir fanatizmo apgaubtoje Žemėje prasiveržia mokslo šviesos spindulys. Vėliau Francois Arouet, mums žinomas kaip Voltaire, savo „Filosofiniuose laiškuose“ (1734 m.) rašys : “Anglijos santvarka pasiekė tokį tobulumą, kad jos dėka visi žmonės naudojasi tomis prigimtinėmis teisėmis, kurios iš jų atimtos beveik visose monarchijose“.

Isaac Newton darbas padėjo žmonijai iš esmės suprasti Visatą. Stanfordo filosofijos enciklopedijoje rašoma: “… Jo išvada, kad planetas savo orbitose laikanti jėga yra tokia pati, kaip Žemės traukos jėga, galutinai išsklaidė nuomonę, vyravusią bent jau nuo Aristotelio laikų, kad dangiškoji karalystė priklauso vienam mokslui, o sritis tarp Žemės ir Mėnulio – kitam…“ . Jei istorijos tėkmėje žvilgtersime 80-čia metų prieš I. Newton’o „Matematinius pagrindus“, pamatysime, kad už panašias idėjas, jog Visata yra begalinė ir su visur joje galiojančiais vienodais dėsniais, 1600-aisiais Giordano Bruno buvo nukankintas ir sudegintas gyvas ant inkvizitorių laužo Romos Campio di Fiori, o 1632-aisiais – garsusis Galileo Galilei atsidūrė Šv. Romos bažnytiniame teisme ir buvo priverstas viešai atsižadėti savo įsitikinimų, kai veikale „Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas“ pagrindė Mikalojaus Koperniko  Heliocentrinę teoriją, jog Žemė, kartu su kitomis planetomis sukasi aplink Saulę. (Egzistuoja istorija, jog po savo atsižadėjimo Galileo nudelbė akis į žemę ir tyliai sušnibždėjo: „O vis dėlto ji sukasi“). Jei laiko skalėje peršoksime nuo I. Newton’o darbo paskelbimo tolyn į 1750-uosius Prancūzijoje, rasime visai kitomis sąlygomis gyvenančius Švietimo epochos filosofuojančius rašytojus Denis Diderot, Jean le Rond d’Alambert, Claude Adrien Helvetius, Paul Henri d’Holbach ir Voltaire. Aklai niekuo nebetikintys, vertinantys protą ir žinias, jie ėmėsi titaniško darbo – parašyti Enciklopediją – visas pažangiausias žinias išguldyti viename leidinyje. Kiekvienas pasirodęs tomas sukeldavo ne tik begalinį susidomėjimą visuomenės tarpe, bet ir nuolatinius Karaliaus Liudviko XV dvaro pasmerkimus bei Popiežiaus prakeiksmus. Nes Enciklopedijos įtaka skaitantiems buvo didžiulė: religiją keitė mokslo žinios, o tikėjimą – žmogaus protas.

Visame šiame mano ekskurse istorijos labirintais, nevienareikšmį pėdsaką palieka Katalikų bažnyčia.  Nevienareikšmis ir santykis tarp Laisvųjų mūrininkų brolijos bei pastarosios. Jei Brolija buvo ir yra tolerantiška Romos Katalikų tikėjimui, kaip ir visoms kitoms šioje Žemėje egzistuojančioms religijoms tolygiai, tai Katalikų bažnyčios pozicija yra kategoriška ir nekintanti: Brolijos narys yra atskiriamas nuo Bažnyčios.

Šiandieninės Brolijos pradžioje prieš 300 metų, kuri prasidėjo Londono tavernoje „Žąsis ir keptuvė“, visai šalia didingosios Šv. Pauliaus katedros (vienas iš jos kūrėjų, garsusis architektas Christoper’is Wren’as, buvo vienos iš keturių ložių – Antiquity Nr. 2 –  deleguotasis Meistras Didžiosios ložės steigiamąjame susirininkime garsiąją birželio 24-ąją), daug anglų katalikų buvo Brolijos nariais, kol Katalikų bažnyčia nepareiškė nuomonės Brolijos atžvilgiu.

Nuo 1739 balandžio 28-ąją Popiežiaus Klemenso XII išleistos bulės In eminenti apostolatus specula  iki 1902-ųjų metų net aštuoni popiežiai 21-oje bulėje ir enciklikoje griežtai pasmerkė Laisvuosius mūrininkus. Kokį pavojų Brolijoje pamatė Romos bažnyčios Tėvai?

Bažnyčios kanonų ir teisės specialistas Ed Condon savo straipsnyje „Katalikas negali būti masonu. Realios priežastys“ (The real reasons Catholics can’t be Freemasons“), išspausdintame žurnale „Catholic Herald“ 2017 m. rugpjūčio 11 d., teigia, jog Laisvųjų mūrininkų brolija yra šiek tiek daugiau, nei ezoteriškų vyrų klubas – brolija buvo ir išlieka labai įtakingas filosofinis judėjimas, tebedarantis didelį poveikį šiuolaikinei Vakarų visuomenei ir politikai.

Ed Condon pažymi keletą esminių Bažnyčios rūstybės priežasčių:

1-a, bet ne pagrindinė – politinė. Romos katalikų bažnyčia, senosios absoliučios monarchijos rėmėja, prižiūrėtoja, ir neretai – vykdytoja, Brolijos veikloje matė laisvės įdėjų kalvę. Bet kokia laisvė Bažnyčios akimis – tai erezija. Pacituosiu: “…. Masonų visuomenė buvo pasmerkta ne dėl to, kad ji galėjo grėsti civilinėms ar bažnytinės valdžios institucijoms, bet dėl ​​to, kad tokia grėsmė buvo neišvengiama jų (Brolijos) egzistavimo ir augimo pasekmė. Revoliucija buvo simptomas, o ne liga… Ir tai buvo suvokiama, kaip tiesioginė grėsmė tikėjimui, Popiežiaus valstybei ir Popiežiaus asmeniui …“.

Daugiausia laiškų apie Masonų pasmerkimą – 8-is – parašė Popiežius Leonas XIII  (1878 – 1903 m.).  Jo požiūriu Masonai buvo ta jėga, kuri stūmė Katalikų bažnyčią iš visuomeninio gyvenimo. Religinė tolerancija Brolijoje, tikėjimas, kad visos religijos (neišskiriant vienos) yra vienodai vertingos ir kad Masonai visi yra vieningi tarnaujant aukštesniam, vienijančiam dorovės supratimui,  buvo prilyginta sekuliarizacijos ir ateizmo diegimui visuomenėje ir jos individams atskirai. Civilinės teisės viršenybė, civilinės santuokos registravimas, Vatikano požiūriu, tapo postūmiu santuokinei neištikimybei, skyryboms ir abortų legalizavimui. Šv. Romos galva “… apgailestavo dėl masonų noro pašalinti Bažnyčią nuo bet kokios mokyklos, ligoninių, viešųjų labdaros organizacijų, universitetų ir bet kurios kitos visuomenės labui tarnaujančios institucijos kontrolės ar jos įtakos“.

XX a. antroje pusėje, sekant Vatikano II  susirinkimo nutarimais, buvo peržiūrėtas kanonas, draudžiantis katalikams tapti Laisvųjų Mūrininkų brolijos nariais. 1983 m. Jono Pauliaus II išleistame Canone 1374 nebuvo minimi Masonai, kaip smerktina Brolija, tik kalbama apie draugijas, veikiančias prieš Bažnyčią. Dalis tikinčiųjų suskubo svarstyti, jog Bažnyčia nieko blogo nebemato Laisvuose Mūrininkuose. Bet Kardinolas Ratzingeris, kartu su Reformų komitetu, išleido išsamų paaiškinimą, jog Laisvųjų Mūrininkų brolija yra tik viena iš ženkliai išplatėjusio organizacijų rato, kurios yra nepriimtinos Romos katalikams.

“…Visai neseniai popiežius Pranciškus kalbėjo apie savo didžiulį susirūpinimą dėl Masonų infiltracijos Vatikano Kurijoje ir kitose katalikų organizacijose. Tuo pačiu metu jis įspėjo, kad Bažnyčia savo metodais ir tikslais tampa tik „NeVyriausybine Organizacija“, ir tai yra Masonų filosofijos atneštas pavojingas sekuliarizmo mentaliteto rezultatas…“, konstatuoja savo komentare Ed Condon.

Žvelgiant nuo žmonijos istorijos praeities iki pat nūdienos, bei vertinant priežastis, dėl kurių kilo pasaulinės suirutės, karai, nepritekliai, atskirų tautų persekiojimai ir visi kiti žiaurumai, galima įžvelgti vieną svarbiausių tų negandų kilimo priežasčių – žmonių, tiek individų, tiek atskirų jų grupių, tamsumą, fanatizmą bei jų gyvenimus bei sielas valdančiųjų naudojimasi tomis ydomis. Už kiekvieno įstabesnio įvykio, turėjusio skaudžias pasėkmes pasaulio žmonijai, rasime atskirą individą, ar jų grupę, asmenines ambicijas iškėlusius aukščiau sveiko proto. Ir visada, kažkur netoliese, bus žinių ir logikos, tolerancijos ir susitarimo puoselėtojai. Tik jų balsas visada skambėjo ir net šiandien tebeskamba tyliau, nei pirmųjų.

Bet kodėl?

Brolis Darius E. A.

Darbas perskaitytas 6017.12.15 d. darbe ložėje „Memphis prie Obelisko“

Naudoti informacijos šaltiniai:

Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. Vilnius, „Mintis“, 1984, p. 292-298.

Dietrich Schwanitz „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“, Vilnius, Tyto Alba 2001, psl. 95; 113;

Robert Lomas, „Masonų simboliai: Galia ir Paslaptys“. Vilnius, „Alma littera“ 2014, psl. 90 – 94.

www. Enciklopedija.lt

Žurnalo „Catholic herald“ Elektroninė versija http://catholicherald.co.uk/issues/august-11th-2017/the-real-reason-catholics-cant-be-freemasons/

© Lietuvos laisvųjų mūrininkų Didžioji Ložė AF & AM. Visos teisės saugomos 2008 info@grandlodge.lt