Ložės „Memfis prie Obelisko“ Klaipėdoje istorija

Atsigręžiant į nueitą istorijos kelią, į jo pradžią XVIII amžiuje, kuomet pradėjusios plisti humanizmo, laisvės, lygybės, broliškumo, žmonių lygybės prieš įstatymą idėjos, priešinimosi tironijai minčių grūdeliai rado dėkingą dirvą bei supratingus vyrus ir laisvame tuomečiame Memelio - Klaipėdos mieste, šiandien džiugu prisiminti, jog 1776-ųjų metų vasario 23 dieną buvo įkurta šiandieninės ložės “Memfis prie Obelisko” pradininkė, Karaliaučiaus ložės „Po trimis karūnomis" (vok. Zu den Drei Kronen) delegacinė laisvųjų mūrininkų ložė, po penketos metų pakeistusi statusą ir tapusi savarankiška Karaliaučiaus ložės „Po trimis karūnomis" dukterine lože, oficialiai pavadinta Švento Jono lože “Memphis” ( St. Johannislodge “Memphis”).

Šviesos atnešimo ceremonijos protokolas tada skambėjo taip: „Keleto čia, Klaipėdoje (vok. Memel), įsikūrusių laisvųjų mūrininkų prašymu, Karaliaučiaus ložė „Po trimis karūnomis" (vok. Zu den Drei Kronen) nutarė čia steigti delegacinę ložę ir tam pasiuntė brolį grafą von Keyserlingk‘ą, brolius Kritting‘ą, Zilcher‘į ir Schon‘ą; jie minėtos labai garbingos ložės „Po trimis karūnomis" sumanymu penktą valandą popiet čionai, į viršutinį čionykščio negocianto Emanuelio Bowlerio namo aukštą, atvyko ir paprastą kambarį, pagal turimą instrukciją, tinkamai ir iškilmingai įrengė; paskui didžiai gerbiamas brolis grafas von Keyserlingk’as įprastos ceremonijos metu atidarė Mokinių ložę, o aukščiau išvardyti nariai pasirašė steigimo aktą ir pridėtą priesaikos tekstą, bei rankos paspaudimu pažadėjo ištikimybę, paklusnumą ir nusižeminimą Ordino vyresniesiems, ir ypač Karaliaučiaus ložei „Po trimis karūnomis"; tada pareigūnai davė nustatytą priesaiką ir buvo padabinti jiems priklausančiomis insignijomis; deleguotojo Sosto Meistro vietą, nesant seniūno brolio von Mirbacho, užėmė brolis Johann‘as Simpson‘as, Pirmojo Prievaizdo - brolis Reitenbach‘as, Antrojo Prievaizdo - brolis Ludwig‘as Simpson‘as, Raštininko - dar įvesdinamas advokatas Zeyse, Iždininko - brolis Byres‘as, Pirmojo ir Antrojo Tvarkytojų - broliai Hoffmann‘as ir Wassermann‘as. Kitos dar laisvos vietos - Kalbėtojo, Ceremonmeisterio ir Hospitalieriaus – bus užimtos pagausėjus šios dukterinės ložės narių skaičiui."

Istorijos tėkmė nepaliaujamai keliauja ratu. Prisimindami senosios ložės “Memphis”, veikusios (tikėtina) iki 1935-ųjų liepos mėnesio vienintelių, 155-ius metus turėtų ir puoselėtų, namų įstoriją, tuos ratu keliaujančios ir vis pasikartojančios istorijos tėkmės momentus atpažįstame skaitydami Ložės istoriją:

1776 metų vasario 23 d. įsteigtoje Karaliaučiaus ložės „Po trimis karūnomis" (vok. Zu den Drei Kronen) delegacinėje ložėje Memelyje „Šviesos atnešimo“ ceremonija vyko pirklio Emanuell’io Bowler’io namuose. Nėra išlikę duomenų, kur šis namas stovėjo. Nuo 1776 m. rugpjūčio 28 d. rinktasi kito brolio – Hoffmann’o namų viršutinėse patalpose. Namas buvo Naujamiestyje, Puodžių gatvėje, ir ribojosi su kampiniu Puodžių g. (vok. Töpferstraße) ir Senųjų Rūpesčių g. (vok. Alte Sorgenstraße) sklypu – šiandien toje vietoje stovi Civilinės metrikacijos biuro pastatas. J.H. Hoffmann’o namu Puodžių gatvėje naudotasi iki 1780 metų, kai Ložės broliai, tikėtina, aplinkybių verčiami, ėmėsi namų įsigijimo klausimo sprendimo.

Paskutinysis mus žinomas tarpukario Ložės Sosto meistras, filosofijos mokslų daktaras Ottomar’as Schreiber’is, plaktuką valdęs nuo 1925 metų, 1926-aisiais, minint ložės “Memphis” 150-ąjį Jubiliejų, sudarė ir paliko neįkanojamą palikimą – rankraštį broliams “Švento Jono ložė “Memphis” Memelio mieste 1776 – 1926”, kuriame labai kruopščiai aprašė Ložės nuosavų namų įsigijimo istoriją:

“Į šiaurę nuo Dangės, priešais Tilto vartus, driekėsi Rossgarten - Žirgų ganyklos. Lygiagrečiai upės jas kirto gatvė, užsibaigianti prie tvenkinio. Šalia tvenkinio stovėjo senas mūrinis namelis ir kitas, dar senesnis, fachverkinis statinys. Nuošali vietovė vadinta Gänsemarkt - Žąsų turgumi. Žemės sklypą Nr. 353 su tvenkiniu ir abiem pastatais karalius 1743 m. padovanojo senam pulkininkui, vachmistrui Magnus’ui von Schlecht’ui. Pastarasis po aštuonerių metų jį pardavė Johann’ui Theodor’ui Lehmann’ui, kuris jau po dvejų metų už 450 talerių jį perleido ponui Christoph’ui Benedikt’ui von Schwarzhoff’ui, Žardės paveldėtojui. Kai 1757 m. į kraštą įsiveržė rusai, nors Klaipėdos priemiestis, kaip įprasta, buvo sudegintas, bet istorijoje mums svarbūs pastatai ,,nuo gaisro nenukentėjo“. Rusai mūrinį pastatą panaudojo karo ligoninei įrengti. Išliko ir fachverkinis namelis, kuriame veikė karčema. Sugriautas buvo tik į šiaurę nuo tvenkinio stovėjęs sandėlis.

Prie Miesto laukų (knygos rašymo metu 1926 m. tai buvo Gimnastikos aikštė, o dabar tai Donelaičio aikštė – red. pastaba) stovėjusi daržinė išliko, tačiau buvo užnešta smėliu ir sugriuvo per audrą.

Broliai pasirinko šį 183 pėdų pločio ir apie 350 pėdų ilgio sklypą. Pradžioje minimas vienintelis pirkėjas - Sosto Meistras brolis von Mirbach’as. Sklypas buvo jam užrašytas 1780 m. liepos 1 d. už 700 talerių, o jau liepos 19 d. jis pardavė jį Ložei, beje, tik už 600 talerių. Nors Ložei buvo leista mokėti „kada patogiau", visi pinigai buvo sumokėti jau liepos 22 d.

(…) Išlaidos sklypui pirkti nevaidino kiek svarbesnio vaidmens, nes pastatų būklė buvo tokia, kad (nekalbant jau apie paties pastato dydį) neišvengiamai reikėjo didelės apimties remonto ir pastato rekonstrukcijos; jų sąmata siekė 3110 talerių. Brolio Nikutowski’o (tuomečio ložės Raštininko) duomenimis, buvo surinkti 1166 taleriai, daugiausia Brolių Reitenbach’o ir Lorck’o, Johann’o ir Ludwig’o Simpson’ų aukomis. Pora šimtų talerių pridėta iš Ložės kasos, tačiau išskaičiavus 600 talerių pirkimo sumą, trūko dar maždaug 2000. Buvo paimta paskolų, užstatant nekilnojamąjį turtą. Miesto iždo kasa suteikė 666 talerių paskolą už 6 procentus palūkanų. 1333 talerius iš savo globėjo fondo, taip pat už 6 procentus palūkanų, paskolino brolis Vierhuff’as, Beerbohm’o paveldėtojų globėjas. Dar 666 talerius už tokias pat palūkanas suteikė Johann’as Simpson’as”.

Už šias lėšas į vakarų pusę buvo pastatytas didelis namo priestatas, todėl pastato ilgis išaugo nuo 65 iki 105 pėdų. Namo plotis buvo 38 pėdos. Galuose pristatyti 17 x 13 pėdų priestatai, sutvarkyta palėpė. Pastate įrengtos dvi salės, devyni kambariai, du sandėliukai, trys virtuvės ir trys skliautuoti rūsiai. Visos sienos išbaltintos, durys ir langai nudažyti pilkai. Apie įrangą tegalima pasakyti tiek, kad name buvo sumūryti devyni vertikalūs baltų koklių židiniai, iš kurių 1926 metais buvo likę du. O. Schreiber’is rankraštyje broliams apie juos rašo taip: “Jie buvo Senojo Škotiškojo ritualo darbų patalpoje, kuri buvo rečiau naudojama ir dėl šios aplinkybės išliko. (Tikėtina, kad O.Schreiber’is turėjo omenyje aukštesnius laipsnius plėtojusią delegacinę škotiškojo ritualo ložę “Aurora prie išminties šventyklos” (vok. “Aurora zum Tempel der Weisheit”), kuri buvo įsteigta 1803 metais, ir atkurta 2020 metais – red.pastaba) 1925 m. su dideliu džiaugsmu ir dėkingumu buvo priimtas škotų brolių pasiūlymas vieną židinį perkelti į tuščią židinio nišą susirinkimų salėje. “Apvalus 2,5 m aukščio nuo puošnaus cokolio iki karnizo visiškai atstatytas nagingo amatininko kūrinys šiandien vertingas ne tik kaip originalus meno istorijos objektas, bet ir kaip vis primenantis mūsų Ložės kūrimo metus, vos mūsų žvilgsnis su garbia palaima jį paliečia”.

Kad namas nuolat būtų prižiūrimas, vakarinė jo dalis buvo išnuomota. Butą sudarė prieškiemis, penki kambariai pirmajame aukšte, virtuvė, sandėliukas ir rūsys, bei trys kambariai antrame aukšte su palėpe. Kartu jam priklausė vakarinė sodo dalis. Siekiant papildyti Ložės biudžetą, butas nuolat buvo nuomojamas, dažniausiai – kuriam nors broliui ir jo šeimai.

Apie Ložės namo ir Šventovės pašentinimo iškilmes 1781 m. liepos 20 d., švenčiant Jono šventę ir dalyvaujant 26 broliams, O. Schreiber’is rašo: “Broliai susirinko apatinėse patalpose ir iškilminga eisena pakilo į viršuje įrengtą Šventovę. Ši nauja Šventovė buvo oficialiai pašventinta giedant masonų giesmę “Šalin, visi, kas prievarta ir plėšimu Savo rankas sutept išdrįso…" bei sukalbant masonišką maldą ir išklausant garbiojo Sosto Meistro šventinę kalbą. Vėliau, kai buvo pareikšta nuolanki padėka Aukščiausiajam Statytojui už iki šiol mūsų ložei teiktą globą ir kilnią paramą, brolis Vierhuff’as garsiai perskaitė Ložės įstatymą. Apie ką buvo šis įstatymas – kol kas galime tik bandyti spėti, nes labai realu, kad šio dokumento kopija gali būti Prūsijos kultūros palikimo slaptajame valstybiniame archyve (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz) Berlyno priemiestyje Dahleme. 1781 m. rugsėjo 28 d., šiuose namuose įvyko ir pirmasis savarankiškos Karaliaučiaus ložės „Po trimis karūnomis" dukterinės ložės, oficialiai pavadintos Švento Jono lože “Memfis” (St. Johannislodge “Memphis”) darbas. Nors brolius slėgė Ložės namų įsigijimo rūpesčiai, mūrininkiškos pareigos ir broliškos atjautos dvasia niekur nedingo. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas beturčių globai. Be vadinamojo mažojo puodelio (aukoms rinkti), siunčiamo ratu per kiekvieną darbą, buvo ir „didysis Ložės puodelis". Į pirmąjį – mažąjį - darbo metu būdavo surenkama vidutiniškai 3 taleriai. Kas ketvirtį, ištuštinant didįjį, būdavo aptinkama nuo 7 iki 12 talerių. Per Joninių ir Naujųjų metų šventes buvo paaukojama nuo 8 iki 12 talerių. Be to, mokėtos einamosios pašalpos po 4 talerius per mėnesį ypač vargstantiesiems, pavyzdžiui, broliui Wassermann’ui ir laisvamaniui akcizų inspektoriui Schultz’ui - atskirų brolių teikiamų paskolų būdu. Per klubo vakarus kas savaitę beturčių kasa pasipildydavo 2-3 taleriais. Išskirtiniais atvejais didelės sumos buvo siunčiamos ir ložėms užsienyje. 1780 m. per Stalo ložę surinkta beveik 20 talerių Wetzlar ir Giessen padegėliams, 1781 m. ta pačia proga - Geros meisto (Vokietija) gyventojams.

Ūkio reikalus Ottomar’as Schreiber’is aprašo taip: “Ložės namų tvarkymui ir virtuvei visada buvo keliami dideli reikalavimai. Peržvelgę detalius ir išsamius Raštininko brolio Nikutowski’o sudarytus kontraktus, galime tiksliai nustatyti, kaip buvo bandoma nugalėti ūkio tvarkymo sunkumus. Derybos su kandidatais stulbinamai primena mūsų laikus ir rodo, kad ir tada būta panašių sunkumų, su kuriais susiduriame šiandien. Ložės ekonomas visada buvo patarnaujantysis brolis. Jam buvo suteikiamas nemokamas būstas ir 72 talerių metinis atlyginimas. Iš jo buvo reikalaujama prižiūrėti visą ložės inventorių, stebėti ložės pastatų būklę, valyti ir apšildyti visas patalpas. Be to, jis turėjo pasirūpinti valgiais ir gėrimais abiem savaitiniams susitikimams ir mėnesinei Stalo ložei.

Priimant eiti pareigas ekonomas būdavo įpareigojamas vieną savo būsto kambarį laikyti paruoštą ieškantiesiems apgyvendinti ir rūpintis, kad kandidatas tame kambaryje neturėtų problemų, susijusių su namų ūkiu". Taip pat jis buvo atsakingas už tai, kad pašaliniai nepatektų į ložės namą, dėl to savo būste turėjo „vengti viešumos ir nepriimti jokio žmogaus be ložės rekomendacijos".

Už kiekvieną Stalo ložės ir klubų dalyvį ekonomas gaudavo nustatytą sumą pinigų maistui paruošti. Įdomi O. Schreiber’io praeities protokoluose rasta rekomendacija parenkant Ložės namų ekonomą: „Tam reikalingas energingas, kuklus, nuosaikus ir ūkinius reikalus išmanantis žmogus, be to, turintis žmoną, sugebančią bendrauti ir mokančią paruošti maistą."

Savaitinių susirinkimų metu kiekvienas dalyvis už 24 grašius gaudavo karštą patiekalą, šviežio sviesto, sūrio ir duonos. Stalo ložės metu broliui buvo patiekiama užkandis, kepsnys, pusė butelio vyno, sviestas, sūris ir duona už 51 grašį. Kartu buvo nustatyta, kad neperspėję apie savo nedalyvavimą broliai irgi privalo mokėti šią sumą.

Tik po daugelio prašymų ir priminimų, ir net 11-os metų laukimo, ložės “Memphis” patentas buvo pasirašytas 1792 metų birželio 24-ąją dieną Karaliaučiuje. Dokumentą, kruopščiai išpuoštą akvareliniais piešiniais, vaizduojančiais Mūrininkiškus simbolius, pasirašė Senosios Škotijos ložės vyriausiasis Sosto Meistras, Senosios Škotijos ložės “Frydrichas po Auksine Žvakide” (vok. “Friedrich zum goldenen Leuchter”), bei “Memphis” Sosto meistro skyrimo privilegiją turėjusios laisvųjų mūrininkų ložės Karaliaučiuje “Po trimis karūnomis” (vok. “Zu den Drei Kronen”) prievaizdai ir pareigūnai.

Nespėjus prabėgti šešeriems metams, Ložės brolių vėl laukė neramios dienos. Šįkart - dėl Karaliaus Friedrich’o Wilhelm’o III 1798 m. spalio 20 d. paskelbto Edikto, draudžiančio slaptas sąjungas bei draugijas, bei įvedant tvarką masoniškų ložių pavaldume bei struktūroje. Šiuo dokumentu buvo išskirtos Didžioji Nacionalinė motininė ložė „Po trimis gaubliais", Didžioji krašto ložė ir Karališkoji Jorko ložė su savo įsteigtomis dukterinėmis ložėmis. Joms negaliojo principiniai edikto draudimai, o buvusi motininė Karaliaučiaus Ložė “Po trimis karūnomis” neteko savo statuso. Pasinaudojus brolių ryšiais, skubiai buvo išsiųstas Ložės prašymas į Berlyną, prašant Didžiosios nacionalinės Motininės ložės “Po trimis Gaubliais” globos. Siekiant išsaugoti Ložės “Memphis” pavadinimą ir herbą, broliams teko pakartoti 1781 m. steigimo nuostatas. Po keturių mėnesių pertraukos, 1799 m. balandžio 26 d., broliai vėl susirinko į pirmąjį Ložės “Memphis”, kaip Didžiosios Nacionalinės Motininės Ložės “Po trimis Gaubliais” dukterinės ložės, ritualinį darbą.

Kai 1806 m. Napoleono kariuomenė užėmė Prūsiją ir atžygiavo iki Nemuno, Karališkasis Prūsijos dvaras kartu su centrinėmis valdžios įstaigomis buvo priverstas bėgti į paskutinį likusį neokupuotą valstybės lopinėlį. Jau 1807 m. į Memelį atvyko įvairios įstaigos, gruodžio pabaigoje – ir Valstybės ministras brolis baronas von Hardenberg’as. Pirmomis 1807 m. sausio dienomis Memelis pasitiko ministrą brolį von Schrötter’į, paskui – karalių Friedrich’ą Wilhelm’ą III ir sergančią Karalienę. Taip mieste prasidėjo laikotarpis, apie kurį atsiminimai miestiečių sąmonėje neblėso visa šimtmetį, ir kurio reikšmę miesto dvasiniam bei visuomeniniam gyvenimui sunku pervertinti.

Atokios ložės ramybę nutraukė galinga su dvaru ir Berlyno įstaigomis atvykusių daugybės brolių srovė - Prūsijos elitas pagal luomą, išsilavinimą ir masoniškąjį rangą. Jie labai aktyviai dalyvavo ložės „Memphis" vidaus gyvenime ir, be abejo, padarė didžiulę įtaką broliams ir jų veiklai ateityje. Daug atvykusių brolių - nuo paskirtojo Nacionalinio Didžiojo Meistro ir valstybės ministro iki leitenanto - tuoj pat aplankė šventovę ir pripildė salę. Tai, o kartu ir jų dėkingumo pareiškimai, rodė, kad šie žmonės, nepaisant jų aukštos kilmės, buvo geros ir broliškos sielos.

Kai po ilgo taikos laikotarpio pirmą kartą kilo įtempta padėtis dėl galimo priešo kariuomenės įsiveržimo, tam pradėta rimtai ruoštis. Buvo nuspręsta visus ritualinius įrankius bei inventorių supakuoti ir išgabenti į Karaliaučių. Ypač atsižvelgta į pavojų, galėjusį kilti įžengus rusų armijai, „kadangi kaimyninėje valstybėje laisvoji mūrininkystė visiškai netoleruojama, jis (t. y. namas) svetimos valstybės būtų nusavintas". Sklypą numatyta notaro patvirtinta sutartimi parduoti Sosto Meistrui broliui Johann’ui Simpson’ui, kuris persikraustytų į namą gyventi. Tačiau per keletą savaičių viskas pasikeitė. Nutarimai buvo tyliai padėti į archyvą, ir ložės veikla ramiai tęsėsi toliau.

1807-ųjų spalio mėn. ložei “Memphis” ir keliems jos broliams likimas patikėjo tapti vieno svarbiausių to meto įvykių dalyviais. Ottomar’as Schreiber’is taip aprašo rudens įvykį: “Brolis von Stein’as Memelyje susitiko su broliais von Schön’u bei von Schrötter’iu, ir išvydo jų rankose beveik pabaigtą stačiakampį akmenį, prie kurio ruošimo pats buvo prisidėjęs. Vis dėlto jis žvelgė plačiau ir siekė, kad jų rankomis paruoštas pamatų akmuo būtų skirtas ne tik dviem provincijoms atstatyti, bet ir pakelti iš 1807 m. griuvėsių visą valstybę.

Taigi Memelyje 1807 m. spalio 9 d. buvo paskelbtas „Ediktas dėl žemės nuosavybės valdymo supaprastinimo ir laisvo naudojimo, bei kaimo gyventojų asmeninių santykių pobūdžio“. Dvyliktame jo straipsnyje skelbiama: 1810 m. Šventojo Martyno dieną visoje mūsų valstybėje panaikinamas pavaldumas dvarams. Nuo 1810 m. Šventojo Martyno dienos (lapkričio 11 d. – red. pastaba) visi žmonės yra laisvi…" Ediktą pasirašė Karalius ir trys Broliai: Stein’as, kaip ministras pirmininkas; Friedrich’as Leopold’as von Schrötter’is, kaip kaimo reikalų ministras; Carl’as Wilhelm’as von Schrötter’is, kaip laikinasis teisingumo ministras. Du iš šių krikštatėvių, auštant naujiesiems laikams, dalyvavo ložės „Memphis" darbuose ir juose bei bendraminčių draugijoje sustiprino savo tikėjimą idėjų jėga”.

XIX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje kilo idėja parduoti sklypus, esančius šiauriau Aleksandro gatvės. Jie praktiškai nedavė jokios naudos, o priežiūra kainavo nemažai. Ložei liko tik sklypas į pietus nuo Aleksandro (šiandien – Liepų) gatvės. Už pardavimą gauti pinigai buvo panaudoti būtiniausiems ložės pastato atnaujinimo darbams atlikti. Kai kurios patalpos buvo perstatytos, pavyzdžiui, buvo nugriautos sienos tarp salonų ir mažosios salės, o lubos paremtos atramomis. Taip atsirado didžioji salė. Ji buvo užbaigta pačiu laiku.

1854 m. spalio 4 d., trečiadienį, septintą valandą vakaro, ložės protokolų knygoje buvo įrašyta: „Kelių kandidatų pasiūlymu, didžiai gerbiamas Sosto Meistras šiandienai paskyrė neeilinę Mokinių laipsnio mokymų ložę, kurią rituališkai atidarė, dalyvaujant lankomumo žurnale pasirašiusiems broliams." Čia įrašas nutrūksta ir vėliau pratęsiamas žemiau: „Darbą staiga nutraukė didžiulis gaisras."

Didžiojo gaisro liepsnos, stipraus vėjo genamos, įveikė miestiečių didvyrišką pasiryžimą sutramdyti stichiją, ir nuodegulių kruvomis pavertė daugumą miestelėnų gyvenamųjų namų, įvairių konfesijų bažnyčių ir netgi senajį teatrą, tada vadintą Komedijų namais.

Spalio 25 d. laikraštyje “Memeler Dampfboot” (“Memelio garlaivis”) pasirodė žinutė: “Šiuo evangelikų bendruomenė praneša, kad nuo kito sekmadienio, spalio 29 d., reguliarios pamaldos vyks mielaširdingai užleistoje ložės “Memphis” salėje Aleksandro gatvėje…" Sosto Meistro sušaukto brolių pasitarimo protokole užfiksuotas priimtas sprendimas: „Prašymą patenkinti ir užtikrinti, kad salė prieš atvykstant dvasininkams būtų apšildyta". Brolių geranoriškas pagalbos rankos ištiesimas dar ryškiau spindi tų dienų realijų šviesoje, kai Varmės arkivyskupui uždraudus, Memelio katalikai atsisakė įsileisti liuteronus ir reformatus į gaisro nenuniokotą jūjų bažnyčią …

Kaip universaliai Ložės pastatas tarnavo mūsų broliams, galime suprasti ir perskaitę pastraipą apie 1811-ųjų metų gruodžio 31-osios darbą: “Brolis Nikutowski’s pradėjo metų pabaigai skirtą darbą perspėdamas, kad šiandien reikia vengti muzikos ir pakeltų balsų: ložės patalpose guli pašarvotas steigėjo Johann’o Simpson’o kūnas…”

Ilgai nebuvo randama teisingos brolių šeimų dalyvavimo ložės gyvenime formos. Jau minėta, kad 1844 m. pirmą kartą senųjų metų palydų šventėje dalyvavo ir seserys. Vėliau vietoj šios šventės pradėti rengti šeimų vakarai, į kuriuos buvo kviečiamos ne tik seserys, bet ir kiti pasauliečiai. Šie „kviestiniai ložės vakarai" greitai tapo labai populiarūs ir buvo rengiami reguliariai kas 1-2 mėnesius.

Kaip įprasta, po darbų Šventovėje, antrame namo aukšte, broliai nusileisdavo į pirmojo aukšto patalpas, kur jau būdo susirinkę jų šeimynykščiai ir svečiai. Iki pat vakarienės ten buvo muzikuojama, dainuojama, kalbamasi ir šokama. Vaišės prasidėdavo apie 10 valandą; jas pabaigdavo Sosto mestras rimta kalba, skirta praeinančių metų pabaigai. Tokia šventės forma ložėje „Memphis" tapo tradicine ir su nedaugeliu išimčių kasmet būdavo švenčiama iki Ložės prievartinio uždarymo 1935 metais. Keletą paskutiniųjų veiklos dešimtmečių egzistavo tradicija, kad prieš Meistro kalbą būdavo giedama giesmė „Senieji metai baigias, ir suskamba varpai", kurios priedainiui pritardavo visi susirinkusieji.

1875 m. pastatyta graži erdvi veranda palei kiemo pusės fasadą labai tiko renginiams su šeimomis. Tuo pat metu pertvarkytas jaukus uždaro stiliaus sodas tapo prieinamas ne tik brolių šeimoms, bet ir brolių pakviestiems pasauliečiams, iš anksto suderinus.

Istoriniuose atvirukuose, kuriuose užfiksuoti Mūsų ložės atvaizdai, dažniausiai matome ložę po 1910-ųjų arba 1925-ųjų metų didžiųjų atnaujinimo ir modernizavimo darbų. Peržvelgus Ottomar’o Schreiber’io mums paliktą rankraštį broliams, kuris atkurtos Ložės “Memfis prie Obelisko” brolių dėka “virto” puikia istorine knyga 2016 metų rudenį, rasime labai detaliai aprašomus Ložės pastato remonto, atnaujinimo ar net rimto perstatymo darbus. Ir apie finansavimo suradimo sprendimus taip pat: “1876 metais buvo nutarta statyti priestatą senojo namo rytinėje pusėje. Broliai Bröderlow’as, Eduard’as Carosus, Gernhöfer’is, König’as ir Nüscke buvo išrinkti į specialią statybos komisiją. Pirmiausia jie parengė nuodugnų lėšų gavimo planą: buvo išleista 300 akcijų, kainavusių po 12 talerių. Jos turėjo būti superkamos pagal nominalią vertę mažomis sumomis, mokant 5 sidabro grašius per mėnesį. Buvo numatyta, kai ložės kasa bus tam pajėgi kasmet keletą akcijų išpirkti. Šia dvasia buvo priimti būtini sprendimai. Beveik visi broliai noriai mokėjo už pasirašytas akcijas ir nereikalavo pinigų grąžinti. (…) Šiaip ar taip šie duomenys rodo, kad broliai ūkininkavo nelengvabūdiškai; atsižvelgiant į sklypo vertę ir narių ekonominį pajėgumą, skolos našta nebuvo nepakeliama. Vėlesnės kartos neabejotinai turėtų būti dėkingos tiems, kurie tada priiminėjo sprendimus, nes be naujų patalpų kryptinga ložės veikla būtų buvusi neįmanoma”, rašė O. Schreiber’is.

1910-ųjų m. rekonstrukcija kainavo bemaž 23000 markių, kai per 45 dienas praktiškai visas namas, nuo pamatų iki stogo kraigo, buvo pastatytas iš naujo.

Keletas įdomesnių remonto detalių: Visi gatvės frontono langai buvo įstiklinti mažais apskritais švinu aptaisytais spalvotais stiklais – šiandien tai pavadintume vitražais. Šaligatvis ir aikštelės prie abiejų įėjimų buvo iškloti smiltainio plokštėmis, įvažiavimas pro vartus išgrįstas lauko akmenimis. Nuo ekonomo buto atskirtas didelis kambarys į dešinę nuo pagrindinio įėjimo ir toje vietoje buvo įrengti du tualetai - moterims ir vyrams. Abi patalpos buvo prijungtos prie miesto vandentiekio ir miesto kanalizacijos. Pasinaudojus proga buvo atnaujintas dujotiekis, tad visas namas apšviestas dujinėmis lempomis. Darbai buvo atlikti išvengus namo - vieno seniausių išlikusio miesto pastatų - bendro vaizdo pakeitimo. Įdomus ir paskutinis O. Schreiber’io pastebėjimas – “Šio didelio pertvarkymo metu nepamiršti atnaujinti užstalės reikmenys bei stalo sidabras”.

Pats išsamiausias ložės pastato atnaujinimo pasakojimas - paskutinysis, apie 1925 m., rekonstrukciją, kainavusią net 25000 litų, kai brolis Ottomar’as Schreiber’is perėmė Sosto meistro plaktuką. Darbų sąrašas ilgas ir įspūdingas: II Pasaulinio karo apgriautame ir Sovietinės okupacinės valdžios parėdymu nuo žemės paviršiaus nušluotame Ložės pastate po paskutiniosios 1925 m. rekonstrukcijos puikiai tilpo Mokinių, Meistro, Škotiškojo ritualo šventovės, dvi salės profaniškiems renginiams, Klubo kambarys ir bilijardinė, restoranas su virtuve, biblioteka ir ekonomo butas su skalbykla, bei rūsiu maisto produktams laikyti. Ložės name iš viso buvo naudojama net dvidešimt patalpų, neskaičiuojant laiptinių ir rūsio.

Pirmojo Pasaulinio karo laiku suniokotas sodas buvo atkurtas, įrengiant vakarinėje sklypo dalyje ekonomo daržą, kuriame derėjo bulvės, kopūstai bei kitos daržovės, o rytų pusėje už alyvų buvo įrengta saugi smėlio aikštelė vaikams žaisti.

Ložės pastate dujinius žibintus pakeitė paprastos elektros lemputės. Verandoje, žvelgiančioje į sodą, atsirado pinti baldai.

Seserys jau 1925 m. rudenį keturiems dideliems langams padovanojo dailias sunkias užuolaidas iš tokio pat mėlyno audinio, koks naudotas Mokinių ložėje.

Visus eskizus naujam interjerui brolių iniciatyva ir pagal jų pageidavimus sukūrė ložės brolio Reissmann’o sūnus – vienas žinomiausių ir ryškiausią pėdsaką Memelio/Klaipėdos vystyme palikęs architektas Herbert’as Reissmann’as.

Iki šiol mums nežinomos pirmtakės Ložės ir jos pastato istorijos peripetijos nuo 1926 iki 1945 metų. Tiesiog mistiškai atrodo rastas rašytinis teiginys, jog “Memphis” 1929 m. kovo 6 d. Meistro sprendimu paliko Didžiąją nacionalinę Motininę ložę, o “Po trimis Gaubliais” (vok. Große National-Mutterloge „Zu den drei Weltkugeln“) pripažino šį sprendimą 1930 metų sausio 12 dieną (Karlheinz Gerlach, Die Freimaurer im Alten Preußen 1738–1806, 349 psl.) 1935 metų Klaipėdos - Memelio adresų knygoje pastato savininku nurodoma Lodžė “Memphis”. Sekančioje išleistoje - 1942 m. - adresų knygoje nurodyta: Savininkas - Memelio savivaldybė. Pastato administratorius: Gerhard’as Langner’is, užeigos savininkas; Nuomininkai: restoranas “Lindengarten”, savininkas Heinrich’as Kalisch’as; NSDAP biuras Ortsgr. Roßgarten (Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija - red. pastaba). 1944-1945 m. mūšiuose dėl Klaipėdos pastatas ženkliai nukentėjo. Sovietmečiu buvo visiškai nugriautas ir jo vietoje nutiesta Karoso gatvė, bei pastatytas daugiabutis.

Po 76 metus trukusios pertraukos, 2011 metų vasario 26-ąją Klaipėdos miesto rytuose įvyko Lietuvos Laisvųjų Mūrininkų Didžiosios Ložės reguliariosios ložės Nr. 6 “Memfis prie Obelisko” iškilmingas įkūrimas, atkuriantis ložės “Memphis” istorinę tradiciją. Nuo pirmosios masoniškos ir mums žinomos ložės veiklos pradžios Klaipėdoje buvo praėję 235 metai.